2026 birželio 15 d.
Baimė ir nežinojimas – pagrindiniai stereotipų apie žmones su negalia šaltiniai, o patys išankstiniai įsitikinimai nėra tiesiog nemalonūs, jie iš tikrųjų trukdo dalyvauti visuomenės gyvenime, įsidarbinti, įsitikinęs DUOday* dalyvis Viktor Topol, gegužę vienai dienai prisijungęs prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kolektyvo. Jis paneigia populiarius išankstinius įsitikinimus.
Stereotipas: žmonės su negalia nenori dirbti
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2025 m. Lietuvoje gyveno apie 150 tūkst. darbingo amžiaus žmonių su negalia. Skaičiuojama, kad dirbo maždaug kas trečias iš jų.
„Žmonės su negalia, kaip ir žmonės be negalios, nėra vienalytė grupė – skiriasi ne tik pati negalia, dalyvumo galimybės, bet ir pačių žmonių tikslai ir siekiai. Be to, daugeliu atvejų negalia nėra matoma ar apie ją net nėra žinoma kolektyve, tad apibendrinimai ir išankstiniai įsitikinimai apie žmonių (ne)norą dirbti gali būti labai netikslūs“, – pastebi V. Topol.
Viktor Topol. Šarūnės Katinaitės nuotr.
Anot jo, svarbu nepamiršti ir objektyvių dalykų, kurie gali tapti neįveikiama kliūtimi. „Paimkime kad ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą – patekau čia pakankamai patogiai, prie įėjimo į pastatą yra pandusas, dar vienas laukia jau pastato viduje, įrengtas liftas, pakankamo pločio durys, pritaikyti sanitariniai mazgai, bet tai – dar ne viskas. Keliaujant į darbą juk reikia įveikti šaligatvius, ne visur patogius užvažiavimus, perėjas, o dar viešasis transportas ir t. t. Pastaroji žiema tapo neįveikiamu iššūkiu judėjimo negalią turintiems žmonėms – buvo tiek sniego ir ledo, kad daugelis iš tikrųjų buvo priversti namuose laukti pavasario. Ne ką mažesnės kliūtys yra ir patys išankstiniai įsitikinimai – jie kelia realius sunkumus tiek išdrįsti darbintis, tiek pritapti, įsilieti į kolektyvą“, – pasakoja V. Topol.
Siekiant paskatinti žmonių su negalia įdarbinimą, valstybinėms įstaigoms Lietuvoje, kuriose dirba bent 25 žmonės, nustatyta žmonių su negalia įdarbinimo kvota. „Sodros“ duomenimis, šią kvotą pasiekė dar ne visos įstaigos: Lietuvos viešojo sektoriaus įstaigose šiuo metu dirba 14 452 žmonės su negalia, trūksta dar 3 773 darbuotojų su negalia. Dažniausios priežastys – laisvų pareigybių ar tinkamų kandidatų su negalia trūkumas.
„Yra ir kitų priemonių, kuriomis skatinami tiek žmonės su negalia, tiek darbdaviai ir jos yra labai svarbios. Bėda, kad priemonių taikymas ne visada yra nuoseklus. Pavyzdžiui, pernai dirbantys žmonės su negalia susidūrė su rimtu iššūkiu – nutrauktos subsidijos už jų įdarbinimą, prioritetą teikiant naujai įsidarbinantiems žmonėms su negalia, bet ne tiems, kurie jau įsitvirtinę darbovietėje ir sėkmingai dirba, taip tarsi žmones supriešinant, nors ir vieni, ir kiti nori dirbti, o be subsidijų tai nelengva“, – pastebi V. Topol.
Stereotipas: žmogus su negalia kažko negalės
Anot V. Topol, išties dažnai tenka susidurti su tuo, kad aplinkiniai pirmiausiai pamato ir pagalvoja ne apie žmogų su negalia, bet būtent apie pačią negalią, ima nerimauti, kaip teisingiau pasakius, pasielgus. „Daugelį dalykų galima išsiaiškinti tiesiog nuoširdžiai domintis ir atvirai bendraujant. Pavyzdžiui, neretai žmonės, nesusidūrę su judėjimo negalia, pamatę žmogų vežimėlyje ima dvejoti, kaip čia teisingiau pasakius: eime kavos, o gal – važiuojame? Mano aplinkoje sakome eime, nes vežimėlis – tai tik priemonė, kuri padeda eiti, bet, žinoma, gali būti žmonių, kurie tokiu atveju sako „važiuoju kavos“ ir viskas čia gerai. Taigi tiesiog paklausus ar atidžiai klausantis, kaip žmogus kalba, galima plėsti pažinimą ir išsklaidyti dvejones“,– pastebi V. Topol.
Jis pateikia kitą situaciją, kaip išankstinės nuostatos gali suklaidinti: „Štai, pavyzdžiui, kėdė prie darbo stalo, skirto žmogui, judančiam vežimėliu: reikalinga ji ar geriau patraukti? Tai labai individualu ir priklauso nuo konkretaus žmogaus negalios ir universalaus atsakymo čia nėra. Asmeniškai man ją reikėtų palikti, nes dirbdamas persėdu, mat keliolika valandų per parą sėdėti vežimėlyje man nepatogu. Tad geriausia yra kėdę palikti arba tiesiog paklausti.“
Stereotipas: žmonėms su negalia nuolat reikia pagalbos
Daugiau nei pusė (51 proc.) Tarnybos užsakymu atliktos apklausos dalyvių mano, kad žmogus, netikėtai įgijęs negalią, Lietuvoje galėtų gyventi savarankišką gyvenimą tik iš dalies. Tai leidžia manyti, kad žmonių su negalia savarankiškumas suvokiamas kaip galimas tik tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, sulaukiant artimųjų pagalbos, gyvenant pritaikytoje aplinkoje ar gaunant papildomas paslaugas. Savo ruožtu 45 proc. respondentų abejoja tokia galimybe. Toks vertinimas koreliuoja su Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos įžvalgomis 2025 m. ataskaitoje: žmonių su negalia savarankiškas gyvenimas Lietuvoje vis dar nėra sistemiškai užtikrinamas – bendruomeninių paslaugų trūksta, jos dažnai yra ribotos apimties, nepakankamai individualizuotos, o reikšminga žmonių su negalia dalis tebėra priklausomi nuo šeimos narių pagalbos arba gyvena socialinės globos institucijose.
„Tenka išgirsti, kad žmonėms su negalia reikia nuolat padėti, dar kartais paminima tolerancija. Netoleruoti galime laktozės, bet žmonės su negalia tiesiog yra, ir tolerancija čia ne prie ko. Tad jei tiesiog būsime vieni kitiems atviresni ir pasiekiamesni ir pirmiausia matysime ne negalią, bet žmogų – nuostatos keisis. Pagalba vienas kitam – bendražmogiškas dalykas ir kartais jos prireikia visiems, yra žmonių, kuriems jos prireikia dažniau ir daugiau, bet tai nebūtinai nulemia patiriama negalia“, – pastebi V. Topol.
Jo įsitikinimu, tai, ko reikia žmonėms su negalia ar be jos, – prieinama aplinka, pagarba, kokybiškos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos, teisių apsauga. „Tai ne pagalba – tai standartas, kaip turėtų būti užtikrinamos kiekvieno žmogaus lygios galimybės“, – sako V. Topol.
*DUOday – jau daugiau nei 15 metų visoje Europoje organizuojama darbo šešėliavimo iniciatyva, kai įmonės ir organizacijos atveria duris žmonėms su negalia – kviečia juos išbandyti naujas profesijas bei darbo roles. Iniciatyvos metu žmonės su negalia vyksta į organizacijas ir praleidžia dieną kartu su įmonės darbuotoju. Lietuvoje šią iniciatyvą organizuoja įdarbinimo tarpininkų organizacija „SOPA“.
Daugiau informacijos:
Olga Važnevičienė
Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėja
Tel. +370 5 205 0642
El. p. olga.vazneviciene@lygybe.lt