Lietuvos įstatymai užtikrina teisinę apsaugą nuo diskriminacijos dėl kalbos. Vadinasi, šalyje draudžiama diskriminuoti dėl gimtosios ar kitų kalbų, kurias moka arba kurių nemoka žmogus. Šis draudimas galioja ieškant darbuotojų, teikiant viešas ir privačias paslaugas bei daugelyje kitų situacijų. Visgi, draudimas nėra absoliutus. Taigi, kokie apribojimai dėl kalbos yra teisėti?
Darbo sąlygos
Pagal Lygių galimybių įstatymą, diskriminacija nėra laikomas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą. Jei darbdavys iš potencialaus darbuotojo reikalauja mokėti valstybinę kalbą, jis nepažeidžia kandidato lygių galimybių. Tokį kalbos mokėjimą pateisina daugybė aplinkybių. Pavyzdžiui, saugumo instrukcijos, su kuriomis privalu susipažinti, yra parašytos lietuvių kalba. Įmonė ar institucija teikia paslaugas Lietuvoje, o darbuotojai privalo nuolat bendradarbiauti su klientais.
Tačiau nėra draudžiama priimti ir lietuviškai nekalbantį darbuotoją. Tam, kad darbuotojas būtų supažindintas su darbo sauga ir darbo sąlygomis, šias tvarkas, sutartis ir kitus svarbius dokumentus galima išversti į kelias kalbas. Pavyzdžiui, rusų, lenkų, anglų ar kitas. Jei tai yra komandiniai darbai, svarbu, kad kolektyvas susikalbėtų ir procesai vyktų sklandžiai.
Iš darbuotojo nėra draudžiama prašyti mokėti kokią nors užsienio kalbą, tačiau bet koks reikalavimas turi būti pagrįstas. Diskriminacija nelaikomi profesiniai reikalavimai, kurie yra būtini vykdyti darbines funkcijas (jie taip pat turi būti teisėti ir proporcingi). Pavyzdžiui, vertindamas darbo skelbimą, kuriame iš kandidatų reikalaujama mokėti anglų kalbą, lygių galimybių kontrolierius tikrintų, ar ji reikalinga konkrečiai pozicijai – darbui su tarptautiniais dokumentais, klientais iš užsienio, komandiruotėmis, dalyvavimu tarptautiniuose projektuose, renginiuose ir panašiai.
Vartotojų teisių apsauga
Prekių pardavėjai ar paslaugų teikėjai negali atsisakyti aptarnauti klientų, kurie kalba kita kalba. Tam tikrais atvejais, kliento kalbos mokėjimas yra būtina kokybiškos paslaugos suteikimo sąlyga. Pavyzdžiui, suteikiant medicinines konsultacijas, tikslinga dalyvauti paslaugos gavėjo kalbą mokančiam specialistui. Žinoma, tai neturėtų apriboti galimybių gauti skubią ir būtiną pagalbą.
Paslaugų teikimas kitomis nei lietuvių kalbomis gali praplėsti klientų ratą, pagerinti komunikaciją su valstybinės kalbos nemokančiais vartotojais. Tačiau tai nereiškia, kad paslaugų teikėjas privalo pats mokėti visas pasaulio kalbas. Paslaugas galima teikti (bei jas aprašyti) ir tarpininkaujant vertėjui.
Valstybinės institucijoms lietuvių kalba yra privaloma. Gyventojų aptarnavimas pirmiausia vyksta lietuvių kalba. Konsultacijos, atsakymai raštu ir kita pagalba teikiami lietuviškai. Norėdamos užtikrinti, kad tautinės bendruomenės gautų kokybišką informaciją ir paslaugas, institucijų atstovai, pagal poreikį, gali organizuoti paslaugų teikimą ir kitomis kalbomis.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad situacijose, kuriose užsieniečiai ar kiti lietuviškai nekalbantys asmenys yra pažeidžiamoje pozicijoje, privalu užtikrinti vertimą į jiems suprantamą kalbą. Pavyzdžiui, jei asmuo, nemokantis lietuvių kalbos, yra pripažintas nukentėjusiu nuo nusikaltimo arba įtariamuoju, teisinis procesas, jo teisės ir pareigos privalo būti išaiškintos kalba, kurią šis žmogus supras. Pabrėžtina, jog nors teismo posėdžiai taip pat vyksta valstybine kalba, proceso dalyviams garantuojama teisė į vertėjo paslaugas. Kitas pavyzdys – prieglobsčio prašytojai. Jei yra požymių, kad sulaikymo vietoje, pasienio kontrolės punkte ar tranzito zonoje atsidūręs užsienietis gali kreiptis dėl prieglobsčio, tokiam asmeniui informaciją apie šią teisę ir procedūras privalu pateikti jam suprantama kalba.