lt
en
Naujienos

Kas yra lyčių lygybė?

Lyčių lygybė – tai padėtis, kai moterys ir vyrai turi tas pačias teises ir galimybes gyventi visavertį gyvenimą, pavyzdžiui, mokytis, dirbti, gauti vienodą atlygį, derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, gauti reikiamas paslaugas, dalyvauti sprendimų priėmime. To siekiama, kad visi visuomenės nariai, nepaisant lyties, galėtų atskleisti savo potencialą, prisidėti prie visuomenės ir valstybės kūrimo bei naudotis jos resursais.

Lyčių lygybė remiasi ne lyčių konkurencijos ar dominavimo, o lyčių partnerystės idėja. Tai reiškia, kad lyčių lygybės vardan nėra siekiama „apversti“ moterų ir vyrų vaidmenis arba pakeisti lyčių santykius taip, kad vyrų dominavimą pakeistų moterų dominavimas. Lyčių lygybę užtikrinančioje visuomenėje moterys ir vyrai laikomi lygiais partneriais – tiek namuose, tiek bendruomenėje ar visuomenėje. Jų panašumai ir skirtumai taip pat vertinami lygiavertiškai. Todėl lyčių lygybės vizija siejasi su moterų ir vyrų galios, teisių, pareigų ir galimybių pusiausvyra.

Iki šiol tokios pusiausvyros dar nėra pasiekusi nė viena pasaulio valstybė (šiuo metu arčiausiai visiškos lyčių lygybės yra Šiaurės Europos šalys – Islandija, Suomija, Norvegija). Pagrindinės kliūtys įsitvirtinti lyčių lygybei yra įvairūs politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai barjerai, kurie moteris pastato į mažiau palankią padėtį, palyginus su vyrais.

Politikos srityje faktiniam lygiateisiškumui gali trukdyti nelygybę palaikantys teisės aktai, susiklosčiusi politinė vyrų atstovavimo kultūra. Socialiniais barjerais gali būti smurtas prieš moteris, moterų skurdas, nelygiavertis pasiskirstymas namų ruoša ir vaikų priežiūra šeimoje ir pan. Ekonominiai barjerai gali būti atlygio diskriminacija dėl lyties, darbo ir šeimos derinimui nepalanki darbo rinka, sunkumai įsiliejant į kitos lyties dominuojamą sektorių ir t. t. Kultūrinės kliūtys gali būti lyčių stereotipai ir normos, siaurų lyčių vaidmenų paplitimas, moterų ir vyrų galimybes ribojančios tradicijos ir papročiai.

Siekiant įveikti šiuos barjerus, XIX a. prasidėjo aktyvi visuomeninių judėjimų kova už moterų teises ir lyčių lygybę. Ryškiausi moterų suburti judėjimai veikė kai kuriose Europos valstybėse ir JAV. Tuomet labiausiai siekta užtikrinti politines moterų teises balsuoti rinkimuose ir būti renkamoms, kad politinėse institucijose būtų atstovaujami ne tik vyrai, bet ir moterys. Taip pat reikalauta įtvirtinti moterų teisę į išsilavinimą, darbą, lygų atlygį, nuosavybę ir turtą. Tuomet moterų ir vyrų lygias galimybes akivaizdžiausiai ribojo įstatymuose įtvirtintos privilegijos vyrams, todėl pirmieji moterų judėjimai labiausiai siekė inicijuoti teisinę lyčių lygybės reformą, kuri moteris ir vyrus paverstų lygiais prieš įstatymą.

Šiuo metu lyčių lygybė yra tapusi sudėtine tarptautiniu lygiu pripažįstamų žmogaus teisių dalimi, įtvirtinta daugybėje tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų visame pasaulyje. Lyčių lygybė kaip diskriminacijos dėl lyties draudimas numatyta bendro pobūdžio žmogaus teisių dokumentuose: Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.), Europos žmogaus teisių konvencijoje (1953 m.), ES pagrindinių teisių chartijoje (2000 m.) ir kt.

Ilgainiui atsirado specializuoti tarptautiniai dokumentai, skirti lyčių lygybės sričiai. Jie suformavo suvokimą, kad nepakanka laikytis tik nediskriminavimo principo – lyčių lygybės pažanga įvyks tuomet, kai ji bus skatinama aktyviais veiksmais ir priemonėmis. Todėl šiuose dokumentuose lyčių lygybės principas buvo išplėstas, įtraukiant ne tik nediskriminavimą, bet ir vienodų galimybių sudarymą, specialiųjų priemonių taikymą būtent moterų padėčiai pagerinti, lyties aspekto integravimą ir kitas priemones. Tokie teisės aktai yra JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.), JT Pekino deklaracija (1995 m.), Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (2011 m.). Šie ir kiti teisės aktai, įskaitant ES direktyvas, leido lyčių lygybės klausimui įžengti į viešosios politikos sritį ir tapti įprasta socialinės politikos tema.

Vienas pagrindinių lyčių lygybės turinį nusakančių dokumentų yra minėtoji JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, dar kitaip vadinama CEDAW konvencija. Joje lyčių lygybė siejama su gyvenimu be diskriminacijos ir be žalojančių stereotipų, pagrįstų vienos lyties nevisavertiškumo ar pranašumo idėja. Joje smerkiama visų rūšių prekyba moterimis ir moterų prostitucijos panaudojimas. Įtvirtinamos moterų teisės dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime, teisė į išsilavinimą, darbą, sveikatos apsaugą. Taip pat apibrėžiamas lygiavertis moterų statusas santuokoje ir šeiminiame gyvenime.

Lietuvoje lyčių lygybės kaip nediskriminavimo principą numato specialusis įstatymas – Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Pagal jį, diskriminacija dėl lyties draudžiama penkiose srityse: darbo santykių, švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, vartotojų teisių, organizacijų ir asociacijų bei socialinės apsaugos sistemose. Tuo tarpu lyčių lygybę kaip viešosios politikos sritį apibrėžia valstybės strateginio planavimo teisės aktai – Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa bei jos veiksmų planai (artimiausiu metu ją pakeis skirtingų sričių plėtros programos).

Lyčių lygybės idėja nėra absoliuti, ji retai kada taikoma visiems moterų ir vyrų gyvenimo atvejams. Skirtingos valstybės gali numatyti skirtingus atvejus, kada nelygiavertis moterų ir vyrų vertinimas ar nelygiavertės sąlygos nėra laikoma diskriminacija. Tai tarsi visuomenės susitarimas, parodantis, kokias išlygas lyčių lygybės idėjai visuomenė yra linkusi daryti. Lietuvoje moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimais nėra laikomi tokie aspektai kaip speciali moterų apsauga nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu, vyrams ir moterims nustatomi skirtingi karo prievolės atlikimo atvejai ir kt.