2021 gruodžio 28 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolegija pripažino, kad Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) administracija diskriminavo asmenį su judėjimo negalia. Vežimėliu judantis gyventojas negalėjo patekti į pastatą, kuriame yra teikiamos centro paslaugos.
Dar 2018 metais pareiškėjas, norėdamas pateikti dokumentus SKVC darbuotojams (-oms), atvyko prie pastato, esančio Vilniuje, A. Goštauto g. 12. Į statinį jis negalėjo patekti dėl laiptų, šalia nebuvo vairuotojui su negalia tinkamos parkavimo vietos. Automobilį pasistatęs toliau nuo SKVC, jis susiekė su centro darbuotoja. Ji dukart nusileido priimti dokumentų, tačiau šalia įėjimo pareiškėjo nerado. Pareiškėjas teigė, negalėjęs patekti prie įėjimo dėl nepritaikymo ir nurodė, kad laukia mašinoje. Galiausiai dokumentai buvo priimti, bet paslauga suteikta tik po dviejų valandų ir pakartotinių skambučių. Be to, pastate buvo liftas, tik jis jau kurį laiką neveikė ir nebuvo taisomas.
Pareiškėjas kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tuometė lygių galimybių kontrolierė konstatavo, kad asmuo buvo diskriminuotas dėl negalios. Pareiškėjas vėliau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinio teismą, kuris jo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas diskriminacijos fakto nepripažino remdamasis tuo, kad pastatas yra senas. Jis pastatytas 1965 metais, nuo to laiko nerekonstruotas, nebuvo keista jo paskirtis, todėl jam netaikomos statybos techninio reglamento „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ nuostatos (pagal šį reglamentą, visi naujai statomi pastatai turi būti prieinami žmonėms su negalia). Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nusprendė, kad diskriminacijos nebuvo, nes pareiškėjui buvo užtikrintas viešųjų paslaugų prieinamumas – jis dokumentus galėjo pateikti paštu arba el. paštu, prie jo buvo priėjusi SKVC darbuotoja.
Pareiškėjas šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė LVAT. Pastarasis diskriminacijos faktą pripažino. LVAT aiškinimu, tai, kad pastatas yra senas ir jam netaikomas atitinkamas techninis reglamentavimas, nepaneigia situacijos, kurioje buvo atsidūręs asmuo. Kadangi Lietuvoje galioja Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, įpareigojanti užtikrinti visuomeninių objektų prieinamumą, pareiškėjo lūkesčiai nebūti diskriminuojamam laikomi teisėtais. Faktas, jog pareiškėjui paslauga galiausiai buvo suteikta, vertintinas tik kaip atsakomybę mažinantis, bet tiesioginės diskriminacijos nepaneigiantis argumentas.
Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė džiaugiasi šiuo teismo sprendimu, kuris yra reikšmingas formuojant teisminę praktiką užtikrinant paslaugų prieinamumą. Nutartis svarbi ir dėl nuostatos, jog alternatyvų egzistavimas nepaneigia fakto, kad asmeniui nebuvo sudarytos sąlygos gauti viešąsias paslaugas tokiais pačiais būdais kaip ir kitiems vartotojams. „Pasinaudoti alternatyviais paslaugų gavimo būdais yra žmonių su negalia teisė, bet ne pareiga. Senų pastatų neprieinamumas yra didelė problema, kuri turi būti sprendžiama kompleksiškai. Valstybės institucijos privalo sistemiškai siekti, kad jų paslaugos būtų prieinamos visiems. Aptarnavimas lauke ar žmonių su negalia užnešimas nėra orūs ir lygiaverčiai būdai“, – sako ji.
Pareiškėjui LVAT iš SKVC priteisė neturtinės žalos atlyginimą.