Autorė: Vilma Venckutonytė

Tarptautinės „Al Jazeera“ televizijos „AJ Contrast“ vyresnioji prodiuserė Viktorija Mickutė migracijos procesus matė iš arti ir juos fiksavo televizijos reportažuose bei virtualios realybės dokumentiniuose filmuose. Šie, sukurti specialiomis 360 laipsnių kampu filmuojančiomis kameromis, leidžia žiūrovui dairytis nufilmuotoje aplinkoje ir tarsi pačiam būti toje erdvėje.

Sirijos migrantų krizė Turkijoje, Vokietijoje ir pabėgėlių stovyklos Jordanijoje, atvykėliai iš Rytų ir Vakarų Afrikos valstybių Sicilijoje, rohinjų etninės mažumos pabėgėlių stovykla Bangladeše, iš Kinijos emigravusių uigūrų diaspora, darbas neramiame Pietų Sudane – su šiais migracijos procesais ir neramumais dirbusi žurnalistė įsitikinusi, kad žmonės nebėga iš namų noromis.

Kokias išvadas sau darote po įvairios darbo patirties su migrantais?

Pabėgimas iš namų yra priverstinis. Nėra žmogaus, norinčio palikti savo šeimą ir namus. Šis suvokimas ateina pabendravus su įvairiausių kultūrų žmonėmis – kiek daug juose to namų ilgesio! Kai LRT televizijai filmavau reportažus apie pabėgėlius Turkijoje, kiekvienas pasakojo apie savo namus Sirijoje, kokie jie buvo gražūs, prisiminė maistą, šventes, šeimas.

Bendraudama su pabėgėliais suprantu, kad turime tuos pačius norus ir svajones – išsimokslinti, susikurti gražų gyvenimą, užsiimti prasminga veikla. Pabėgėlių stovyklose sunku matyti žmones, įklimpusius biurokratijoje, o kai trūksta galimybių turėti normalesnį gyvenimą, tarp jų atsiranda ir įvairių įtampų.

Pasaulio pabėgėlių dienos proga birželio 20 d. įgyvendinome projektą, kurio metu mokėme jaunus, 17–20 metų amžiaus, pabėgėlius iš Irako, Sirijos ir Bangladešo, dabar gyvenančius Kalifornijoje, kurti 360 laipsnių trumpus filmus. Jie pasakojo apie savo gyvenimą, praeitį ir ateities svajones. Dauguma nori tapti gydytojais ar dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis ir taip vėliau prisidėti prie pokyčių gimtosiose šalyse. Filmuose užfiksuotos ir jų skaudžios patirtys, kaip dėl įvairių priežasčių jiems reikėjo palikti gyvenimą gimtosiose šalyse.

Filmuojant migrantų vaikus. Asmeninio archyvo nuotr.

Koks skirtumas matyti migrantus per televiziją ir sutikti juos gyvai stovyklose?

Kai pradėjau dirbti užsienio naujienų redaktore LRT televizijoje, matydavau tiesioginius kadrus iš Libijos, Sirijos, Irako. Tai nė iš tolo neprilygo patirčiai, kai vėliau susitikau su žmonėmis iš tų šalių.

Stovyklose tenka iš arti stebėti, kokia sudėtinga yra situacija ir kokios negailestingos aplinkybės. Pavyzdžiui, rohinjų pabėgėlių stovykloje Bangladeše, kur pila lietūs, daug purvo, žmonės susigrūdę, sunku jiems kažką susikurti, kad ir laikiną pastogę. Jie gauna bambukų lazdų, vieną gabalą medžiagos stogui ir turi patys susirasti vietą, kur būti. Neturi nei jokių dokumentų, nei teisių šalyse.

Tokie vaizdai sukrečia. Norisi šaukti ir skatinti pasaulį ieškoti sprendimų kuo greičiau, kad tiek daug žmonių nebūtų palikti likimo valiai.

Kuo virtualios realybės dokumentika tau atrodo svarbi tokiose situacijose?

Šis žanras suteikia žiūrovui galimybę tarsi pabūti šalia kito žmogaus jo erdvėje. Žiūrovai gali pajusti pabėgėlių stovyklų klaustrofobiją, kiek žmonių ten yra, kaip atrodo jų susikurti laikini namai. Todėl virtuali realybė filmuojant tokias krizes tampa itin svarbia žiniasklaidos priemone.

Vieną iš mūsų „AJ Contrast“ virtualios realybės dokumentinių filmų „Forced to Flee“ (liet. „Priversti bėgti“) apie rohinjų pabėgėlius kartu su „Amnesty International“ pristatėme Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariams. „Amnesty International“ paruošė ir rekomendacijas krizei spręsti. Žiūrovų atsiliepimai buvo tokie: per televiziją vaizdų gauname daug, bet jie taip nepaveikia, o šis virtualios realybės filmas padeda geriau suvokti situaciją, leidžia pabūti kartu su žmonėmis toje erdvėje. Jiems tai padarė didelį įspūdį.

Lygiai tas pats ir būnant pačiose stovyklose – prisiminimai yra neišdildomi. Kai man kas nors pasako apie pabėgėlius, aš automatiškai prisimenu garsus, kvapus, pačią erdvę ir kiek ten daug skausmo, nusivylimo.

Taigi,  migrantai atsiduria dar blogesnėse sąlygose, nei ten, iš kur pabėgo?

Visi tikisi, kad bus geriau nei ten, iš kur pabėgo. Etninė grupė rohinjai pasakojo apie beprotiškus baisumus Mianmare: sudeginti miestai, miesteliai, šaudymai. Žmonės bėga gelbėdami savo gyvenimą. Laikinos stovyklos – bet kas, kas suteikia šiek tiek ramybės, kai nereikia kiekvieną sekundę bandyti išsigelbėti, jiems yra geriau nei tragiška situacija paliktuose namuose.

Kiek sutikau Sirijos pabėgėlių Turkijoje – jų namai subombarduoti, kai kuriuose miestuose net nebuvo galimybių gyventi (gauti maisto, vandens, elektros).

Kitoks pavyzdys – Pietų Sudano sostinė Džuba. Ten nėra aktyvių karinių veiksmų, bet yra daug gaujų, pagrobimų, užsieniečiams neleidžiama vaikščioti naktimis. Sutikau Pietų Sudano jaunimo, kuris nori duoti daugiau pasauliui, baigti mokslus ir vėliau grįžti į savo šalį, gerinti situaciją gimtinėje.

Viktorija Mickutė Pietų Sudane. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas jus labiausiai nustebino aplankius daug pabėgėlių stovyklų?

Žmonių šiluma ir svetingumas, gražūs ir širdingi pokalbiai. Jie net nieko neturėdami priima tave pasiūlydami arbatos, atsisėsti.

Dar man didžiulį įspūdį daro jų pasiryžimas kovoti, nepasiduoti ir vis tiek kažko pasiekti, nesvarbu, 3–5 ar daugiau metų reiktų stengtis.

Kai su LRT televizija filmavome Turkijoje, viena mergina, Ravdanur Cuma, pabėgėlė iš Sirijos, padėjo mums vertėjauti ir ieškoti istorijų. Jos šeima dar gyveno pabėgėlių stovykloje, o ji, būdama jauna, stovykloje taip greitai ir gerai išmoko turkų kalbą, kad padėdavo stovyklos gyventojams susikalbėti su administracija ir rūpinosi naujų edukacijos programų kūrimu. Sužavėtas jos įvaldyta turkų kalba, Turkijos prezidentas jai suteikė pilietybę. Vėliau ji įkūrė „RavdaNur“ asociaciją, kovojančią už pabėgėlių moterų teises ir išsilavinimą. Ji kalbėjo ir Europos Sąjungos būstinėje Briuselyje, ir Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. „Aš negimiau pabėgėle“, – sako ji savo kalbose. Mane be galo žavi jos užsispyrimas ieškoti įvairiausių būdų pasiekti daugiau ir padėti kitiems.

Lietuvoje gyventojų nuostatų migrantų atžvilgiu apklausa parodė, kad žmonės bijo, jog migrantai atims vietinių žmonių darbus, nesugebės integruotis. Ką  manote jūs?

Žmonės, pabėgę nuo karo, persekiojimų, baisumų ir sunkumų, išgyvena ir psichikos sveikatos krizę. Jie išgyvena daug nerimo, galbūt ir depresiją. Sunku nuspėti, kaip kiekvieną žmogų tokie rimti sukrėtimai gali paveikti.

Iš kitos pusės, integraciją lemia galimybės. Jeigu žmogui yra pasiekiamos galimybės, suteikiama informacija, jam daug lengviau. Pabėgėlių Vokietijoje klausiau, kodėl daugelis norėjo keliauti į Vokietiją. Jie atsakė: toje šalyje yra daug naudingos informacijos, ką ir kaip atvykęs žmogus gali daryti. Informacijos ir galimybių turėjimas įkvepia.

Įsivaizduokite mažą Lietuvos miestelį, kuriame galėtų būti apgyvendinti prieglobstį gavę migrantai. Nuo ko vietiniams žmonėms pradėti dialogą?

Tiesiog bendrauti. Lietuvoje neturime daug įvairovės, todėl kartais nėra lengva suvokti kitas kultūras ar įpročius. Įdomiausi yra netikėti susitikimai. Aš, pavyzdžiui, kalbu su taksistais, pardavėjais. Niujorke, kur šiuo metu dirbu, yra populiarios kampo parduotuvėlės, kuriose dirba daug žmonių iš Jemeno – smagu pasišnekėti ir sužinoti rajono naujienas.

Nors žmogus – iš tolimos šalies, bet visada atsiranda bendrų interesų: maistas ar muzika.

Lankėtės ne vienoje šalyje. Kas yra veiksminga skatinant migrantų integraciją?

Nesu integracijos ekspertė, tad neturiu vienareikšmių atsakymų. Manau, galia slypi vietos bendruomenėse. JAV tai ypač akcentuojama pastaruoju metu. Kuo toliau, tuo labiau suprantama, kad mažos bendruomenės (pavyzdžiui, miestelis, miesto rajonas ar keleto namų blokas) atranda sprendimo būdus, kurie geriausi jų gyventojams.

Taip gali būti ir su migrantų integracija, kuri priklausys nuo vietos bendruomenių lyderių, vietinių žmonių, kurie ieškos sprendimų, organizuos žmones, renginius ir iniciatyvas.

Straipsnis parengtas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai įgyvendinant projektą „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas”. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą.