2018 birželio 1 d.
Autorius: Donatas Paulauskas
„Negalia vaidybiniame, komerciniame kine nėra gerai „parduodamas“ dalykas. Holivudinė industrija kuria gražius, sveikus, seksualius herojus, kuriuos galima šlovinti ir garbinti, o neįgalus žmogus į šį holivudinį panteoną nepatenka“, – tikino režisierius Linas Mikuta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos rengtoje diskusijoje „Lietuvos ekranai: negalia tarp dokumentinio ir vaidybinio kino“.
Ar neįgalumo tema kine paliekama už borto?
Režisieriaus teigimu, pasaulyje vaidybinio kino apie negalios temas yra nemažai, tačiau kitokios tendencijos matomos Holivudo industrijoje. Situacija Lietuvoje dar sudėtingesnė, nes vaidybinių filmų nėra sukuriama daug, todėl ir neįgalumo tema lieka neišplėtota. Dokumentikoje negalios aspektą galima pastebėti dažniau dėl paties žanro specifikos: „Dokumentika – žanras, kuris kalba apie žmonių santykius ir jų pažeidžiamumą, skausmą, paliečia pažeisto, paribyje atsidūrusio žmogaus temą“, – tvirtino L. Mikuta.
Tam pritarė ir Lietuvos kino centro atstovė Dovilė Butnoriūtė, teigusi, kad dokumentinio ir vaidybinio kino užduotys yra skirtingos: „Vaidybiniame kine rodyti neįgalų žmogų yra sudėtingesnė misija, tą reikėtų daryti subtiliau negu dokumentiniame kine, tad galbūt ji nėra patogi vaidybinio kino kūrėjams.“
„Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė atkreipė dėmesį į tai, kad egzistuoja daug neįgaliųjų organizacijų finansuotų užsakomųjų filmų apie žmones su negalia, kurių tikslas – objektyviau reprezentuoti neįgaliųjų patirtis, tačiau tada kyla klausimas dėl kokybės. Pasak V. Levickaitės, tai atspindi bendrą visuomenės problemą: žmonės be negalios nedaug žino apie neįgaliuosius, todėl vis dar nėra sklandžios integracijos nei gyvenime, nei kine, trūksta pačių filmų įvairovės, skirtingų žmonių su negalia atvaizdavimų.
Atskiros kino programos – dviprasmiškos
Diskusijos dalyviai abejojo, ar žmonių su negalia integracija kine turėtų remtis atskiromis filmų apie negalią programomis arba kino festivaliais, skirtais tik negalios temai.
Dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos kuratorė ir vertimų koordinatorė Austė Zdančiūtė minėjo, kad, atrenkant filmus festivaliui, svarbiausia atsižvelgti į jų kokybę, nes pagrindinis tikslas turėtų būti rasti gerą kino kūrinį. Jos teigimu, daryti išlygų dėl temos specifikos nederėtų.
Į klausimą, ar specialių kino programų apie žmones su negalia išskyrimas būtų korektiškas, „Skalvijos“ kino centro direktorė teigė, kad kitais atvejais tokia praktika yra paplitusi, todėl vienareikšmiškai nuspręsti sudėtinga. „Kai sukuriama programa, skirta homoseksualumo temai, įprastai mes vertiname tai pozityviai. Juk homoseksualūs žmonės irgi yra grupė, kuriai trūksta reprezentacijos, trūksta tolerancijos. Tokios kino programos, festivaliai egzistuoja ir Lietuvoje. Tačiau, išties, būtų keista matyti programą, kurioje sudėti filmai tik apie, pavyzdžiui, fizinę negalią“, – teigė V. Levickaitė.
Svarbus paties kino prieinamumas
D. Butnoriūtės teigimu, reikėtų nepamiršti žmonių su negalia ne tik kine, bet ir kino teatruose, todėl svarbu didinti kino prieinamumą skirtingas negalias turintiems žmonėms.
„Neseniai gavome Kultūros ministerijos laišką, kuriame rašoma apie galimybę sukurti prievolę subtitruoti filmus negirdintiems žmonėms. Pati mintis – didinti prieinamumą – sveikintina, tačiau yra filmų, kuriuos subtitruoti sunku (pavyzdžiui, Mindaugo Survilos „Sengirę“). Džiugu, kad „Nepatogus kinas“ turi projektą, kuriuo sieks padidinti prieinamumą. Smagu ir dėl to, kad nacionalinis transliuotojas Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ savo mediatekoje pavertė prieinamu žmonėms su negalia. Ar tam, kad pokyčiai atsirastų, reikia įvesti prievolę – klausimas. Svarbu didinti ir pačių kino kūrėjų sąmoningumą“, – svarstė Lietuvos kino centro atstovė.
„Skalvijos“ direktorė teigia, kad kino teatre vis labiau stengiamasi kreipti dėmesį į jo pritaikymo klausimus, tačiau susiduriama ir su sunkumais: „Aš supratau, kad reikia didesnio įdirbio – ne tik paversti filmą prieinamą iš techninės pusės, bet ir sugebėti pritraukti žmones su negalia. Jie neturi įpročio ir dažnai nežino, kad kinuose būna jiems specialiai paruoštų filmų.“
Festivalis „Nepatogus kinas“ jau turi patirties iš praėjusių metų, kai negirdintiems žmonėms buvo pritaikyta viena festivalio programa „Kokia tavo istorija?“ Rodyti sutitruotus filmus negirdintiesiems planuojama ir būsimo „Nepatogus kino“ festivalio metu.
Ši diskusija – pokalbių apie lygybę ciklo dalis. Visuomenei atviromis diskusijomis siekiama, kad apie žmogaus teises būtų kalbama ne tik uždaruose susitikimuose, konferencijose ar posėdžiuose, bet ir tiesiog prie kavos puodelio.