2016 gegužės 16 d.
Penktadienį istorikė dr. Jolanta Karpavičienė Tarnybos darbuotojams skaitė pranešimą apie moters padėtį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
Dr. Jolanta Karpavičienė mokslinių tyrimų metu aiškinosi, koks buvo LDK valdovių statusas ir moters padėtis LDK magdeburginiuose Vilniaus ir Kauno miestuose 16 amžiuje. Pasirodo, kad plačiai paplitęs stereotipas apie moterį, kaip neva atsakingą už tris gyvenimo sferas – vaikus, virtuvę ir bažnyčią (vok. Kinder, Küche, Kirche), susiformavo ir įsitvirtino visuomenės sąmonėja tik kapitalizmo laikais.
Taikyti šių dienų lygių teisių kategorijas, kalbant apie anuos laikus, būtų nekorektiška: formaliai moterys ikimoderniose visuomenėse neturėjo pilietinių bei politinių teisių, o jų teisnumas bei veiksnumas buvo apriboti, tačiau atidžiau pažvelgus į istorinius šaltinius, moteris matoma viešojoje erdvėje, o jos turtinis ir teisinis statusas šeimoje (priklausomai nuo socialinio sluoksnio) nebuvo apribotas. Moterų valdovių ir miestiečių padėtis iki moderniosios istorijos buvo teisiškai apibrėžtas reiškinys, kuriame moterys buvo teisiniai subjektai, turėjo ir valdė savo turtą ir buvo traktuojamos, kaip gamybinis vienetas. Lietuva, pasirinkusi priimti krikštą iš katalikiškos Lenkijos, o ne ortodoksiškos Kijevo Rusios, tapo Vakarų civilizacijos dalimi, bei perėmė daug vakarietiško pavyzdžio socialinės sąrangos, politinės kultūros, mentaliteto, gyvensenos stiliaus reiškinių, vakarietiškų dvarų madų ir tradicijų. Lietuvės moterys, kaip ir kitos vakarietės moterys, buvo savarankiškos, pačios tvarkė dvarų ir namų ūkinius bei ekonominius klausimus našlystės atveju, disponavo savo turtu (parduodavo, pirkdavo, įkeisdavo dvarus, skolindavosi ir skolindavo pinigus), gynė savo interesus teismuose, vedė raštvedybą ir turėjo antspaudus, sudarinėdavo testamentus, dalyvavo svečių priėmimuose, valdovės dalyvavo politiniame gyvenime, lydėdavo vyrus karo žygiuose, nors formaliai neturėjo teisių, rūpinosi diplomatiniais klausimais netiesiogiai (politinė klientelė, dvarų struktūra), veikė kultūrinėje plotmėje (buvo bažnyčių, leidinių fundatorės, mecenatės).
Mokslininkė teigia, kad per moters istorinės padėties tyrimus galima atskleisti platesnes lyginamąsias viešos istorijos, sociopolitinės ir sociokultūrinės raidos atodangas.
Tarnybos darbuotojų susitikimai su žmogaus teisių ir lygių galimybių klausimais dirbančiais įvairių sričių specialistais, mokslininkais ir ekspertais tapo penktadienine Tarnybos tradicija. Taip siekiama plėsti darbuotojų akiratį, įgyti naujų, gilesnių, žinių konkrečiose srityse, artimiau susipažinti su įvairiais žmonėmis, dirbančiais ir veikiančiais lygių galimybių lauke.
