2025 gegužės 15 d.
Vos viena iš dešimties šalies mokyklų skelbiasi, kad yra pritaikytos žmonėms su negalia. Tačiau, panašu, realybėje situacija – dar prastesnė. „Mokykla nusiperka keltuvą ar įsirengia tualetą ir jau mano, kad klausimą išsprendė. Tačiau, pasirodo, norint tuo naudotis, reikia lipti laiptais, o tai neįveikiama vėžimėliu judančiam žmogui. Deja, bet panašios situacijos yra tipinės. Pritaikymas vyksta kaip spragų palopymas, negalvojant apie visumą“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė.
Remiantis Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, iš 1055 mokyklų asmenims su judėjimo negalia yra pritaikytos 135, arba bemaž 13 proc. Į 236 mokyklas žmonės su judėjimo negalia apskritai negalėtų patekti, kadangi jose nėra panduso, 479 mokyklos neužtikrina patekimo į tualetus.
Anot G. Žemaitaitytės-Buinevičės, tam, kad vežimėliu judantis žmogus mokykloje ar kitoje viešojoje įstaigoje jaustųsi patogiai ir oriai, reikia visiškai pritaikytų patalpų. Tokių, kuriose nėra jokių fizinių kliūčių arba jos kompensuojamos judėjimą lengvinančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, nuolydžiais, liftais, lygiais paviršiais.
„Būtent toks pritaikymas yra viena esminių įtraukiojo ugdymo sąlygų, kuri šiuo metu nėra įgyvendinta. Be to, reikia turėti omeny, kad mokykla vis labiau tampa bendruomenės centru, čia vyksta įvairūs renginiai, žmonės ateina balsuoti, ekstremalios situacijos metu tai yra priedanga. Taigi kalbame ne tik apie vaikų, jų tėvų ar mokytojų, bet ir visos visuomenės poreikius“ – pažymi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė.
Geriau pritaikyti vieną mokyklą, bet visiškai
G. Žemaitaitytė-Buinevičė pastebi, kad infrastruktūros pritaikymas mokyklose vyksta fragmentiškai. Esą šioje srityje trūksta nuoseklumo, o tai lemia tiek tinkamo supratimo stoka, tiek ir chaotiškas lėšų paskirstymas.
G. Žemaitaitytė-Buinevičė. Asmeninio archyvo nuotr.
„Tarkime, viena savivaldybė mokyklų infrastruktūrai turi 70 tūkstančių eurų, rajone yra 10 mokyklų. Penkios jų įsirengia po pandusą, lėšos įsisavintos ir traktuojama, kad pritaikymas įvyko. Tačiau ar to pakanka, jei pavyzdžiui, mokyklose nėra automobilio statymo vietos žmonėms su negalia arba patekimo į tualetus? Tuomet geriau investuoti į vieną mokyklą ir užtikrinti visišką jos pritaikymą“, – įsitikinusi ji.
Ekspertė prisimena susidūrusi su atveju, kai mokykla įsigijo labai brangų liftą, kuris leidžia patekti į visus pastato aukštus, tačiau įėjimas į mokyklą galimas tik stačiais laiptais. Kitas pavyzdys – įsigytas keltuvas patekimui į baseiną, tačiau, kaip paaiškėjo, jis yra medicininis ir nepritaikytas švietimo įstaigai.
„Taip pat yra buvę, kad mokykloje, į kurią atvyko mokytis vaikas su judėjimo negalia, specialiai jam buvo nupirktas laiptų kopiklis. Problema ta, kad kažkas turi mokinį pritvirtinti prie šio įrenginio, jį kilnoti. Kiti mokiniai to daryti negali dėl saugumo reikalavimų, taigi tai turi būti pedagogas. Kitaip tariant, tai nėra ta investicija, kuri užtikrintų žmonių su negalia teises ir jų savarankiškumą, juo labiau vaikų, kurie ypač trokšta būti kartu su visais, neišsiskirti, būti kiek įmanoma nepriklausomi“, – sako G. Žemaitaitytė-Buinevičė.
Konsultuojasi tik pavienės mokyklos
Ekspertės pastebėjimu, mokyklų vadovai dažnai sako, kad neturi mokinių su negalia, o kai jų atsiras, tuomet ir spręs, ką daryti: „Bet, kaip matome, skuboti sprendimai dažnai nėra racionalūs, o lėšos panaudojamos netikslingai. Čia svarbi tiek savivaldybių, kurioms priklauso dauguma šalies mokyklų, tiek ugdymo įstaigų vadovų atsakomybė. Siūlytume daugiau konsultuotis su žmonių su negalia organizacijomis, pasikviesti juos, nebijoti paprašyti pagalbos, spręsti problemas kartu. Dabar tai daro tik pavienės mokyklos“.
G. Žemaitaitytė-Buinevičė pabrėžia kad, pritaikymo darbus reikia gerai suplanuoti. „Mokyklos pritaikymas ir prieinamumas žmonėms su negalia nėra kažkokio vieno sprendimo padarinys, tarkime, padarėme pandusą ar nupirkome keltuvą. Tai turėtų būti kruopščiai suplanuota sistemingų veiksmų seka, visiškai eliminuojanti bet kokias fizines kliūtis“, – akcentuoja Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė.
Tam, anot pašnekovės, reikėtų pradėti nuo privažiavimo prie mokyklos, užtikrinti automobilio statymą, sklandų judėjimą link pastato. „Tuomet galvojame apie pagrindinį įėjimą, ar yra nuolydis prie laiptų, ar durys lengvai atsidaro, ar rankenos yra pasiekiamame aukštyje. Vertinant judėjimą pastato viduje, būtina užtikrinti patekimą į visus aukštus ir visas patalpas, pradedant nuo kabinetų, baigiant tualetais“, – teigia ji.
Kliūtys sudaro pagrindą diskriminacijai
Neprieinama viešoji inftrastruktūra gali būti ir viena iš diskriminacijos dėl negalios priežasčių, sako lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė. „Nors pastaraisiais metais matyti teigiamų pokyčių žmonių su negalia teisių apsaugos srityje, būtent nepakankamas viešosios infrastruktūros pritaikomumas lieka viena didesnių ir įsisenėjusių problemų. Dėl jos gauname daug kreipimųsi iš gyventojų“, – pažymi ji.
B. Sabatauskaitė. Luko Balandžio nuotr.
Lygių galimybių kontrolierė primena, kad dar 2020 metais Lietuvos negalios organizacijų forumas su valstybinių ir savivaldos institucijų atstovais pasirašė memorandumą, pagal kurį buvo įsipareigota per metus pritaikyti bent po vieną bendrojo ugdymo mokyklą ir sveikatos priežiūros įstaigą kiekvienoje savivaldybėje.
„Įvairių įstaigų pritaikymas vyksta, tačiau, akivaizdu, kokybė ir apimtys nėra pakankamos. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų pagal minėtą memorandumą turėjo būti pritaikytos 300 mokyklų. Žvelgiant į viešai pateikiamus duomenis, matyti, kad pokytis yra 25 mokyklos“, – nurodo B. Sabatauskaitė.
Tad, kontrolierės teigimu, nenuostabu, kad žmonės su negalia vis dar susiduria su fiziniais ir informaciniais barjerais. „Tokios kliūtys pažeidžia žmonių su negalia teisę lygiavertiškai naudotis viešosiomis paslaugomis. Ir kalbame ne tik apie mokyklas, bet ir viešąjį transportą, gydymo įstaigas“, – sako B. Sabatauskaitė.
Praėjusiais metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ištyrė 60 skundų dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu, taip pat gauta 350 įvairių gyventojų kreipimųsi.
Daugiau informacijos:
Marius Morkevičius
Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėjas
Tel. +370 520 506 34
Mob. +370 671 71263
El.p. marius.morkevicius@lygybe.lt