2026 gegužės 12 d.
Seksualinis priekabiavimas vis dar apipintas mitais, kurie ne tik klaidina, bet ir skatina nukentėjusiuosius tylėti ir nesikreipti pagalbos. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės vadovė Mintautė Jurkutė išskyrė 6 įsitikinimus, vis dar gajus mūsų visuomenėje.
„Seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų. Tačiau tai – labai jautri tema, todėl žmonės dažniau kreipiasi konsultacijai nei pateikia oficialius skundus“, – sako ekspertė.
Pasak jos, įsišakniję mitai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl nukentėjusieji tyli.
1 mitas: seksualinis priekabiavimas – tai tik fizinis kontaktas
Vienas gajausių įsitikinimų – kad priekabiavimas egzistuoja tik tada, kai yra fizinis prisilietimas.
„Tai netiesa. Seksualinis priekabiavimas gali būti žodinis, neverbalinis – komentarai, žvilgsniai, gestai. Kartais be jokio fizinio kontakto atliktas gestas gali nukentėjusįjį paveikti net stipriau nei prisilietimas“, – aiškina M. Jurkutė.
Ji pabrėžia, kad esmė yra ne pats veiksmas, o jo poveikis žmogui: „Jeigu elgesys kuria nemalonią, bauginančią ar žeminančią aplinką – tai jau gali būti priekabiavimas.“
2 mitas: jei žmogus nesipriešino – vadinasi, viskas buvo gerai
Dažnai manoma, kad aiškus nepritarimas yra būtina sąlyga, kad situacija būtų laikoma priekabiavimu. Vis dėlto, aukos reakcija nėra esminis kriterijus. Svarbiausia – priekabiautojo elgesys, sako ekspertė.
Pasak jos, žmonės reaguoja labai skirtingai: „Kartais žmogus net nesupranta iš karto, kas įvyko, arba suvokia tik po kurio laiko. Tai yra visiškai normalu.“
Ji taip pat atkreipia dėmesį į normalizavimo problemą: „Kai kurios patirtys tokios įprastos, kad žmonės net neįvardija jų kaip priekabiavimo – vietoj to ieško būdų, kaip jų išvengti.“
3 mitas: tai tik flirtas ar komplimentas
Diskusijose dažnai pasigirsta argumentas, kad „dabar jau net komplimento negalima pasakyti“.
„Pagrindinis seksualinio priekabiavimo požymis yra jo nepageidaujamumas. Esmė – ne ketinimas, o poveikis“, – pabrėžia M. Jurkutė.
Anot jos, net jei žmogus teigia neva tik juokavęs, tai nekeičia situacijos: „Jeigu komplimentas ar juokelis kelia neigiamus potyrius – tai jau signalas, kad ribos buvo peržengtos.“
4 mitas: nuo seksualinio priekabiavimo nukenčia tik moterys
Nors moterys statistiškai dažniau patiria priekabiavimą, tai tikrai nėra tik jų problema.
„Priekabiavimas dažnai yra galios išraiška. Priekabiaujama dažniausiai prie silpnesnėje pozicijoje esančio žmogaus – jaunesnio, žemesnio statuso ar priklausomo nuo priekabiautojo“, – aiškina M. Jurkutė.
Ji pažymi, kad vyrai taip pat patiria priekabiavimą, tačiau apie tai kalba dar rečiau: „Stigma šiuo atveju yra dar didesnė.“
5 mitas: jei tai rimta – žmonės visada praneša
Realybė rodo priešingai – kuo situacija sudėtingesnė, tuo mažesnė tikimybė, kad apie ją bus pranešta.
„Kuo rimtesnis atvejis, tuo dažniau žmonės nesikreipia. Visų pirma – dėl antrinės viktimizacijos, kai reikia vėl viską pasakoti, išgyventi iš naujo“, – sako specialistė.
Didelę įtaką daro ir aplinka – jeigu organizacijoje seksizmas yra normalizuotas, tikėtis, kad žmogus praneš, yra naivu. M. Jurkutė taip pat atkreipia dėmesį į pasitikėjimo stoką: „Žmonės bijo, kad jais nepatikės arba kad bus kaltinami patys.“
6 mitas: moterys dažnai melagingai apkaltina vyrus
Tai vienas labiausiai paplitusių ir žalingų stereotipų.
„Šis mitas skamba dažniausiai iš vyrų lūpų, prakalbus apie nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusias moteris ir jų apsaugą. Dažnai tenka girdėti tariamai tikrų istorijų apie nuo melagingų kaltinimų nukentėjusius vyrus. Tai klasikinis bandymas nukreipti kalbą apie vyrus ir jų problemas“, – pasakoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė.
Vis dėlto, pasak jos, realybė yra kitokia:
„Turint omenyje, kaip sunku įrodyti net akivaizdžius atvejus, su kokiomis pasekmėmis susiduria priekabiavimo aukos – antrine viktimizacija, socialiniu pasmerkimu – sunku suvokti, kodėl kas nors savo noru eitų į šį procesą su melagingais kaltinimais.“
Ką daryti patyrus seksualinį priekabiavimą?
M. Jurkutė pabrėžia, kad susidūrus su nederamu elgesiu svarbu ne tik kreiptis pagalbos, bet ir rinkti įrodymus.
„Reikėtų fiksuoti viską, ką įmanoma – žinutes, laiškus, skambučių istoriją, pasižymėti įvykių laiką, aplinkybes. Net ir asmeniniai užrašai gali būti svarbūs“, – sako ji.
Taip pat rekomenduojama:
- kreiptis į darbdavį, personalo skyrių ar atsakingus asmenis;
- jei problema susijusi su vadovu – ieškoti aukštesnio lygmens sprendimų;
- prireikus kreiptis į atsakingas institucijas.
„Svarbiausia – žinoti, kad tokia elgsena nėra norma ir neturi būti toleruojama“, – pabrėžia ekspertė.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „VIOLET – darbovietės be seksualinio priekabiavimo ir smurto“. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos. Požiūris, pateikiamas turinyje, atspindi autorių poziciją ir nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos ir Europos Komisijos nuomone. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės už išreikštą poziciją.