2021 balandžio 15 d.
Balandžio 13 d. lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos nariai susitiko su Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda. Ekspertai šalies vadovui pristatė esmines ir struktūrines problemas, su kuriomis susiduria žmonių su negalia bendruomenė.
Tiek Komisijos nariai, tiek lygių galimybių kontrolierė atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės su negalia yra priversti gyventi praktiškai nuolatiniame karantine ar izoliacijoje dėl aplinkos neprieinamumo, sąlygų sudarymo lygiavertiškai dalyvauti švietime ir darbo rinkoje trūkumo bei įvairių paslaugų prieinamumo.
Susitikimo metu buvo išskirti šie iššūkiai:
Netinkama institucinės globos pertvarka. Lietuva yra įsipareigojusi įgyvendinti asmenų su negalia globos pertvarką, t. y., atsisakyti asmenis izoliuojančių institucijų ir užtikrinti orų bei pagal galimybes savarankišką žmonių su negalia gyvenimą bendruomenėse. Kol kas Lietuvoje didelės institucijos keičiamos mažesnėmis, tačiau asmens autonomija ir teisė pasirinkti, kur ir kaip gyventi, nėra užtikrinama. Komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė atkreipė dėmesį į tai, kad asmenys su negalia, nors jiems nuo šių metų vidurio bus numatyta asmeninio asistento paslauga, bet iš esmės, jie turės prisimokėti už lygiateisiškumo užtikrinimą.
Viešųjų paslaugų ir pagalbos priemonių neprieinamumas. Pirmojo karantino metu nutraukus kontaktinių paslaugų teikimą (pavyzdžiui, uždarant dienos centrus, specializuotas mokyklas) dar labiau išryškėjo žmonių su negalia izoliacijos problema. Pandemija asmenis su negalia ir jų šeimos narius tiesiog „įkalino“ namuose. Žmonėms su sunkia negalia būtina nuolatinė priežiūra, todėl jų artimieji negalėjo tęsti darbinės veiklos. Sunkią negalią turinčių vaikų tėvams taip pat trūksta atokvėpio ir kitų paslaugų.
Organizuojant visuomenės gyvenimą karantino sąlygomis nebuvo užtikrinta, kad žmonės su negalia ir jų artimieji gautų reikiamą informaciją apie testavimo, skiepijimo galimybes.
Ekspertai pabrėžė, kad šiuo metu žmonėms su negalia reikalingos pagalbos priemonės yra apmokestintos, todėl, net ir esant kompensacijų mechanizmui, jos ne visada įperkamos.
Rizika skursti. Šeimos nario teikiama nuolatinė priežiūra, slauga ir pagalba nėra prilyginama darbo santykiams. Sunkią negalią turinčių asmenų šeimos nariai ar artimieji turi atsisakyti savo profesinės karjeros ir beveik visą savo laiką skirti šių asmenų globai ir priežiūrai negaudami už tai jokio atlygio. Artimiesiems sulaukus pensinio amžiaus nėra vertinama, kad prižiūrėtas asmuo gyveno ne globos institucijoje, o buvo prižiūrimas artimųjų. Toks neapmokamas darbas, kuris neprilyginamas apmokamam darbui, lemia mažesnę artimųjų senatvės pensiją.
Švietimo neprieinamumas žmonėms su negalia. Šiuo metu asmenys su sunkia negalia sulaukę 21-erių netenka teisės ugdytis pagal Socialinių įgūdžių ugdymo programą. Tai reiškia, kad žmonės su sunkia negalia nebegali lankyti ugdymo įstaigų ir privalo likti namuose prižiūrimi kitų šeimos narių. Dažniausiai mamos nebegali tęsti darbinės veiklos, todėl mažėja šeimos pajamos. Be to, neužtikrinus kokybiško vaiko užimtumo, neįmanoma pasirūpinti prižiūrinčiųjų asmenų atokvėpiu ir poilsiu.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, įtvirtinama valstybių pareiga užtikrinti žmonių su negalia galimybę mokytis visą gyvenimą. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir nevyriausybinės organizacijos atsakingas institucijas ragina imtis priemonių, kad šios nuostatos būtų laikomasi.
Problemiškas ir mokinių su negalia mokymasis pagal pagrindinio ugdymo individualizuotą programą. Šią programą baigę moksleiviai neįgyja pagrindinio išsilavinimo. Baigę dešimtą klasę specialiųjų mokymosi poreikių turintys mokiniai (nepriklausomai nuo realių savo gebėjimų) negali tęsti ugdymosi gimnazijose, apribojama jų galimybė įgyti norimą profesinę kvalifikaciją.
Lietuvoje trūksta švietimo pagalbos specialistų, o įtraukaus ugdymo koncepcija įgyvendinama per lėtai arba iš viso „pamirštama“.
Apribojimai darbo rinkoje. Pagal tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, savo teisinėje sistemoje Lietuva privalo įtvirtinti darbdavio pareigą pritaikyti darbo sąlygas darbuotojui su negalia. Tinkamų sąlygų nesudarymas turėtų būti laikomas diskriminacija. Toks pritaikymas turėtų apimti ne tik fizinės aplinkos prieinamumo užtikrinimą, bet ir pastangas sudaryti lanksčias darbo sąlygas, pavyzdžiui, prireikus nežymiai pakeisti pareigybės funkcijų aprašymą, darbo grafiką, sudaryti galimybes turėti mentorių ar palydėjimą darbo vietoje ir kt. Kad ši valstybės pareiga būtų įgyvendinta, reikėtų tobulinti Lygių galimybių įstatymą ir Užimtumo įstatymą.
Ekspertai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalyje svarbu užtikrinti kuo didesnę žmonių su negalia įtrauktį į atvirą darbo rinką. Šiuo metu numatomos subsidijos naujai steigiamoms darbo vietoms, techninių pagalbos priemonių įsigijimui, tačiau išmokomis negalima pasinaudoti kai asmuo negalią įgyja jau darbo vietoje arba mentorystės ar palydėjimo paslaugų finansavimui.
Statistinių duomenų stoka. Šalyje trūksta duomenų apie žmones su negalia ir jų negalios pobūdį. Turint statistiką apie įvairių žmonių su negalia padėtį bei poreikius, galima tikslingiau planuoti būtinų paslaugų teikimą. Šiuo metu teikiamos teisės aktų pataisos dažnai yra nukreiptos tik į pagalbą lengvesnę negalią turintiems asmenims.
Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisiją prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sudaro pirmininkė Kristina Dūdonytė, Dalia Mikalauskaitė, Vytautas Pivoras, Aidas Gudavičius.
Spaudos konferencijos, vykusios po susitikimo, įrašas: