Tarptautinės darbo organizacijos konvencija dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims kalba apie vienodą atlyginimą už lygiavertį darbą, kai atlyginimo tarifai nustatomi nediskriminuojant pagal lytį. Kitaip tariant, konvencija apibrėžia, kad atlyginimas turi būti nustatomas vertinant darbą, o ne darbuotojo(s) lytį.
Konvencijoje „atlyginimas“ apima įprastinį, pagrindinį ar minimalų darbo užmokestį arba algą ir bet kokius papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai ar netiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui grynaisiais pinigais arba natūra už darbuotojo darbą.
Lygiavertis darbas – tai vienodas darbas arba darbas, kuris turi vienodą vertę: pagal objektyvius kriterijus yra ne mažesnės kvalifikacijos ir ne mažiau reikšmingas darbdaviui siekiant savo veiklos tikslų negu kitas palyginamasis darbas.
Konvencijos šalys raginamos skatinti ir garantuoti vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už lygiavertį darbą principo taikymą visiems darbuotojams. Šalys taip pat įpareigojamos bendradarbiauti su suinteresuotomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos nuostatos.
Ši Konvencija dar vadinama 1951 metų konvencija dėl vienodo atlyginimo, Lietuva ją ratifikavo 1994 m.
Lietuvoje asmuo, kuris mano, kad nukentėjo nuo diskriminacijos dėl darbo užmokesčio, gali kreiptis į 3 institucijas: Valstybinę darbo inspekciją, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ar darbo ginčų komisiją (pasinaudodamas ikiteisminiu darbo ginčo sprendimo mechanizmu). Jeigu sprendimas netenkina vienos iš ginčo šalių, galima kreiptis su ieškiniu į teismą.