„Rožiniu mokesčiu“ (angl. pink tax) vadinamas antkainis, kuriuo papildomai apmokestinami produktai, skirti moterims, nors vyriškos tų pačių prekių versijos dažnai kainuoja pigiau. Šis reiškinys labiausiai paplitęs kosmetikos, asmens higienos prekių srityje, taip pat grožio paslaugų industrijoje. Lietuva nėra išimtis, „rožinis mokestis“ egzistuoja daugelyje šalių.
Šis reiškinys nėra naujas. Vieni pirmųjų bandymų pažaboti „rožinį mokestį“ fiksuoti dar devintojo dešimtmečio viduryje. Praėjusio amžiaus pabaigoje JAV Kalifornijos valstijos Asamblėjos tyrimų biuras paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad 64 proc. įmonių penkiuose didžiuosiuose miestuose taiko papildomą mokestį už moteriškų marškinių skalbimą. Valstija priėmė teisės aktą, uždraudusį lyties mokestį, taip pat juo siekiama reguliuoti įvairių paslaugų, skirtų skirtingoms lytims, kainodarą.
Moterys moka brangiau
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad „moteriškais“ ar „mergaitiškais“ pozicionuojami produktai yra vidutiniškai 7 proc. brangesni nei analogiški, skirti vyrams ar neutralūs lyčiai. Neretai tokį analogiškų prekių kainų skirtumą lemia rinkodaros triukas – pakuotė, produkto dizainas, spalvinis sprendimas, bet ne esminės prekės savybės.
„Rožinio mokesčio“ pavyzdžiai: skirtinga kaina drabužių valyklose už moteriškų ir vyriškų marškinių valymą, grožio salonuose už moterišką ir vyrišką kirpimą, skirtingai kainuojantys analogiški į berniukus ir į mergaites orientuoti žaislai, net vanduo – brangesnis ir rožiniame buteliuke mergaitėms, ir toks pat, tik mėlyname buteliuke, pigesnis – berniukams.
Skirtinga kaina – nebūtinai diskriminacija
Lietuvoje iš dalies „rožinį mokestį“ pradėta reguliuoti priėmus Moterų ir vyrų lygių galimybių bei Lygių galimybių įstatymus. Jie draudžia diskriminaciją lyties pagrindu prekių ir paslaugų srityje.
Visgi teisiškai skirtingos „vyriškų“ ir „moteriškų“ produktų kainos nėra laikytinos diskriminacija. Tokie produktai nėra laikomi vienodais: kai skiriasi jų dizainas, gali skirtis sudėtis ar komplektacija. Kol ir „vyriškus“, ir „moteriškus“ produktus tomis pačiomis sąlygomis gali įsigyti bet kurios lyties žmonės, tol lygių galimybių įstatymai nėra pažeidžiami.
Toks pat principas galioja ir paslaugoms. Jei paslaugų teikėjas, pavyzdžiui, kirpykla ar grožio salonas, už lygiai tas pačias procedūras taikytų skirtingas kainas moterims ir vyrams, tai jau būtų diskriminacija. Paslaugų kainos turėtų būti nustatomos pagal jų trukmę, sunaudotas priemones, darbo sudėtingumą, įrankių panaudojimą ir pan. Diskriminacinės galėtų būti ir nuolaidos, kuriomis galėtų pasinaudoti tik tam tikros lyties pirkėjai.