Šia direktyva siekiama, kad darbo vietoje, tiek viešajame, tiek ir privačiame sektoriuje, būtų taikomas vienodas požiūris į asmenis ir jie nebūtų diskriminuojama dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus. Direktyva draudžia tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją, o priekabiavimą apibrėžia kaip diskriminaciją. Draudžiama diskriminuoti įdarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar paaukštinant, sudarant galimybes mokytis profesijos, užtikrinant darbo sąlygas, taip pat darbuotojams jungiantis į profesines organizacijas.
Direktyva numato situacijas, kurios neturėtų būti laikomos diskriminacija, pavyzdžiui, galimybę valstybėms užtikrinti pažeidžiamoms visuomenės grupėms palankias sąlygas darbo stiryje.
Direktyvos nuostatos perkeltos į Lygių galimybių įstatymą ir Darbo kodeksą.
Lietuvoje asmuo, kuris mano, kad nukentėjo nuo diskriminacijos dėl darbo užmokesčio, gali kreiptis į 3 institucijas: Valstybinę darbo inspekciją, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ar darbo ginčų komisiją (pasinaudodamas ikiteisminiu darbo ginčo sprendimo mechanizmu). Jeigu sprendimas netenkina vienos iš ginčo šalių, galima kreiptis su ieškiniu į teismą.