lt
en
Naujienos

Kas yra lyčių kvotos ir kaip jos veikia?

Autorė: Justina Karaliūtė

Kvota – tai priemonė, kuria siekiama paspartinti lyčių lygybę užtikrinantį dalyvavimą ir atstovavimą, nustatant apibrėžtą vietų, kurias turi užimti moterys arba vyrai, skaičių arba procentą. Tokios kvotos gali būti įtvirtintos įstatymais arba savanoriškos. Kvotos gali būti taikomos siekiant panaikinti ankstesnį lyčių disbalansą skirtingose srityse ir skirtingais lygmenimis, įskaitant politines asamblėjas, sprendimų priėmimo pozicijas viešajame, politiniame ir ekonominiame gyvenime (įmonių valdybose), taip pat siekiant užtikrinti moterų dalyvavimą ir įtraukimą į tarptautines organizacijas.

Kvotos rinkimų sąrašuose

2019 m. duomenimis, du trečdalius (67,8 proc.) parlamentarų bendrai visose ES valstybėse sudarė vyrai ir tik trečdalį (32,2 proc.) – moterys. Kai kurios ES narės, siekdamos didesnės lyčių pusiausvyros įstatymų priėmimo lygmenyje, rinkimų sąrašuose yra nustačiusios lyčių kvotas.

Dauguma Europos Sąjungos valstybių visai nacionalinių rinkimų sistemai kvotų netaiko. Dėl šios priežasties daugumos šalių politinės partijos nėra įpareigotos užtikrinti subalansuotą moterų ir vyrų atstovavimą savo sąrašuose, kiekviena politinė partija gali nebent savanoriškai apsispręsti tokias kvotas naudoti.

Tačiau yra 11 ES valstybių narių, kurios tokias kvotas savo rinkimų sistemose yra įtvirtinusios įstatymais – tai Belgija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Lenkija, Portugalija, Liuksemburgas ir Slovėnija. Kvotos šiose valstybėse taikomos įvairiais būdais, pavyzdžiui, rinkimų sąrašuose užtikrinant 50 proc. moterų kandidačių arba taikant moterų ir vyrų kandidatų santykį 40:60. Nors šios rūšies kvotos ir padeda išlaikyti maždaug vienodą moterų ir vyrų skaičių partijų sąrašuose, tačiau netaikant papildomų taisyklių didelė dalis moterų dažnai atsiduria tik sąrašo pabaigoje, o pirmąsias vietas, kuriose atsiranda didesnė tikimybė laimėti vietas parlamente, užima vyrai. Siekiant išvengti šios problemos, kai kurios valstybės pradėjo taikyti „užtrauktuko“ sistemą, pagal kurią  moterys ir vyrai partijos sąraše įrašomi pakaitomis ir užima kas antrą poziciją. Tokią sistemą savo partijos sąrašui taiko, pavyzdžiui, Švedijos Socialdemokratų partija. Priklausomai nuo valstybės rinkimų sąrašų reguliavimas gali būti skirtingas, pavyzdžiui, Portugalijoje partijos sąraše tos pačios lyties asmenys negali užimti daugiau nei dvi vietas iš eilės, apribojimai gali būti taikomi nustatant tam tikrą skaičių moterų ir vyrų sąrašo dešimtuke ir t.t.

Kvotų nesilaikymo atveju gresia skirtingos sankcijos: teisinės arba finansinės. Teisinės sankcijos yra taikomos Belgijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje, šiose valstybėse rinkimų sąrašai, neatitinkantys nustatytos kvotos, yra pripažįstami negaliojančiais. Finansinės sankcijos taikomos Airijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje, kai kvotas ignoruojančioms partijoms yra sumažinamos rinkimų kampanijos subsidijos, o Kroatijoje finansinės sankcijos yra naudojamos skiriant baudas.

Sektinu pavyzdžiu lyčių kvotų rinkimų sąrašuose klausimu gali būti laikoma Portugalija. Šalyje 36 proc. parlamento narių sudaro moterys. Kvotos Portugalijoje buvo įvestos 2006 m. ir pirmą kartą pritaikytos 2009 m. rinkimuose, nustatant, kad kiekvienos lyties kandidatų skaičius negali būti mažesnis nei 33 proc. ir vienos lyties asmenys negali užimti daugiau kaip dviejų sąrašo pozicijų iš eilės. Dar 2005 m. moterų dalis Portugalijos parlamente sudarė tik 21,3 proc., o 2009 m. šis skaičius padidėjo iki 27,4 proc. 2019 m. pradžioje nuspręsta padidinti minėtą kvotą iki 40 proc.

Kvotomis grįstų rinkiminių sąrašų naudojimas nebūtinai užtikrina lyčių lygybę parlamente, šiais metais EIGE paskelbtais duomenimis, tik Ispanijoje ir Portugalijoje išrinktų moterų dalis pasiekė (arba viršijo) kvotos tikslą. Nors įstatymais įtvirtintos kvotos negarantuoja greitos pažangos visose valstybėse, tačiau visuotinai teigiamo poveikio įrodymai yra akivaizdūs. Šalyse, taikančiose rinkiminių sąrašų kvotas, moterų dalis parlamente beveik padvigubėjo – nuo 18,2 proc. iki 34 proc. (moterų atstovavimas padidėjo 15,8 procentinio punkto). Palyginimui, kvotų neįvedusios valstybės pradėjo turėdamos didesnį moterų atstovavimą (24,8 proc.), tačiau šis išaugo tik iki 30,8 proc. (atstovavimas padidėjo tik 6 procentiniais punktais). Jei rinkimų sąrašų kvotas taikančios ir netaikančios valstybės ir toliau judės tokiu pačiu greičiu, ES narės, turinčios įstatymiškai įtvirtintas kvotas, lyčių balansą pasieks per ateinančius 6 metus, o priemonių netaikančios tai padarys tik iki 2042 m.

Kvotos organizacijų valdybose

„Berniukų klubai šiais laikais mums nebetinka ir tik 7 proc. moterų vadovaujančiose pareigose mums yra per mažai. Tai ne kompetencijos klausimas, o struktūrinė problema“ – kalbėdama apie būtinybę įvesti lyčių kvotas, teigė Vokietijos šeimos reikalų ministrė Franziska Giffey. 2019 m. spalio mėn. duomenimis, moterų dalis didžiausių ES biržinių bendrovių valdybose pasiekė rekordinį skaičių – 28,8 proc. (2010 m. moterų skaičius valdybose siekė tik 11,9 proc.). Vis dėlto, tai reiškia, kad vis dar daugiau nei 7 iš 10 valdybos narių yra vyrai. Svarbu pabrėžti, kad šią sveikintiną pažangą lėmė vos kelių valstybių kvotų politikos pakeitimas. Pažanga pirmiausiai atsirado dėl greito situacijos pagerėjimo Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje ir Vokietijoje įvedus nacionalines kvotas (situacija gerėjimo ir Jungtinėje Karalystė, kuri nebuvo įvedusi kvotų). Bendra ES pažanga šiek tiek sulėtėjo 2018 m., kai išvardintos valstybės pasiekė išsikeltus tikslus, o likusios į priekį judėjo lėtai arba apskritai nepadarė jokio teigiamo pokyčio.

Sėkmingiausi kvotų įvedimo pavyzdžiu gali būti laikoma Prancūzija – tai vienintelė valstybė visoje ES, kurioje moterų ir vyrų skaičius didžiausių įmonių valdybose atitinka pageidautiną santykį 40:60. Šie rezultatai buvo pasiekti įstatymais įtvirtinus lyčių kvotas valdybų lygmenyje, kuri taikoma įmonėms, turinčioms daugiau nei 500 darbuotojų arba kurių pajamos viršija 50 mln. eurų.

Skirtumai tarp valstybių, kurios ėmėsi lyčių lygybės įgyvendinimo tikslų, ir tų, kurios nesiėmė nieko, yra akivaizdūs. Nuo 2010 m. devyniose ES narėse moterų dalis tarp įmonių valdybų narių išaugo daugiau nei ES vidurkis (16,9 proc.), visos šios valstybės ėmėsi tam tikrų lygybės įgyvendinimo tikslų. Pirmąsias penkias vietas užimančios valstybės (Prancūzija, Italija, Belgija, Vokietija ir Austrija), taip pat Portugalija yra įvedusios nacionalines kvotas, tuo metu Airija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė savo valstybėse skatino savanorišką kvotų reguliavimą. Palyginimui, devynios iš dešimties žemiausią reitingą turinčių šalių nesiėmė jokių priemonių, tarp jų ir Lietuva. Lietuva užima priešpaskutinę vietą ES, o nuo 2010 m. iki 2019 m. procentinė moterų dalis įmonių valdybose Lietuvoje ne tik nepadidėjo, bet ir sumažėjo.

Įdomu pastebėti, kad kvotų įvedimas aiškią teigiamą įtaką turėjo moterų skaičiaus padidėjimui įmonių valdybose, bet ne vyresniosiose vadovybėse, kurių darbas yra vykdyti valdybos priimtus sprendimus. ES valstybėse tik 18,6 proc. vyresniųjų vadovybių sudėties sudaro moterys. Paradoksalu, kad kvotas įvedusiose valstybėse moterų dalis vyresniosiose vadovybėse yra mažesnė nei šalyse, kurios netaikė jokių priemonių lyčių balanso organizacijų valdybose įgyvendinimui.

EK planuose – kvotų valdybose įgyvendinimas

2020 m. Europos Komisija pristatė penkeriems metams skirtą ES Lyčių lygybės strategiją, kurioje įtraukta direktyva dėl lyčių kvotų biržinių bendrovių valdybose, pirmąkart pasiūlyta dar 2012 m. Direktyvos projekte nustatytas tikslas, kad nepakankamai atstovaujamos lyties asmenys turėtų sudaryti bent 40 proc. bendrovių valdybų nevykdomųjų direktorių.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos eksperto Donato Paulausko teigimu, tokia direktyva galėtų sukurti vieningą ES politiką ir teisinį reguliavimą lyčių kvotų valdybose klausimu, taip pat – išsklaidytų visuomenėje sklandančius mitus.

„Pagal direktyvos projektą, moterims taikomos kvotos nėra grįstos „automatine atranka“, kai į laisvą vietą turėtų būti priimama bet kuri moteris, nepaisant jos kompetencijos. Kvotų reguliavimas būtų suderintas tiek su ES chartija, tiek su ES Teisingumo Teismo (ESTT) praktika. Pagal ESTT nustatytus kriterijus, tokia priemonė (1) gali būti skirta sričiai, kurioje moterų skaičius per mažas, (2) gali suteikti pirmumą tik tokios pačios kvalifikacijos kandidatėms moterims kandidatų vyrų atžvilgiu, (3) jos negali suteikti pirmumo tos pačios kvalifikacijos kandidatams besąlygiškai ir automatiškai – turi būti saugikliai, leidžiantys pagrįstais atvejais, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, taikyti išimtis“ – primena D. Paulauskas.

Nusprendus didinti moterų skaičių biržinių įmonių valdybose, privalomos kvotos būtų nustatytos tik nevykdomųjų direktorių pareigybėms, kad nebūtų per daug kišamasi į įprastą įmonės valdymą. Kvotos nebūtų taikomos mažoms ir vidutinėms įmonėms, nes tai joms taptų per didele našta. Taip pat, jei moterų darbuotojų bendrovėje yra mažiau negu 10 proc., kvotų normatyvai jai nebūtų netaikomi.

Komisija pasižadėjo imtis veiksmų, kad ši direktyva būtų priimta kuo greičiau.

ES mokslinių tyrimų komisaras Carlos Moedas, pabrėždamas jau egzistuojančių kvotų naudą, teigia, kad „tam tikru metu turėtume įvesti kvotas ir vadovaujančioms pareigoms universitetuose bei mokslo laboratorijose“. Nors moterys turi geresnę kvalifikaciją ir vis didesnė jų dalis įgyja doktorantūros laipsnį, tačiau aukščiausio lygio mokslo įstaigose jų vis dar trūksta.

Nors matome, kad kvotos ne visada veikia efektyviai, bendra tendencija signalizuoja, kad jos padeda užtikrinti didesnę lyčių pusiausvyrą politikoje ir organizacijų valdybose. Norint, kad kvotos veiktų, būtina užtikrinti, kad šalyje egzistuotų patikimi teisiniai pagrindai, kurie leistų valstybės institucijoms tinkamai reaguoti į kvotų laikymosi pažeidimus ir taip užtikrintų, kad kvotos funkcionuotų. Rinkimų sistemos tipas taip pat turi įtakos kvotų taikymui ir veiksmingumui. Kvotos rinkimų sąrašams lengviau įgyvendinamos proporcinio atstovavimo sistemose su didelėmis daugiamandatėmis apygardomis, nes vienmandatėse apygardose pačios partijos gali lengviau paveikti, kas bus išrinktas atstovauti laimėtose rinkimų apygardose. Svarbiausia yra užtikrinti, kad kvotų sistemos taisyklės atitiktų šalies rinkimų sistemą.