lt
en
Naujienos

Priešiškumas senatvei – du galus turinti lazda

Autorė: Inga Janiulytė

Psichologų tyrimai rodo, kad stereotipai apie senatvę žmogaus sąmonėje susiformuoja labai ankstyvame amžiuje. Pasak senėjimo stigmą tyrusios sociologės dr. Gražinos Rapolienės, dažnai poreikis kovoti su dar vaikystėje įdiegtomis nuostatomis kyla tik tada, kai patys pradedame senti. Kodėl turėtume kelti klausimus apie savo nuostatas senėjimo atžvilgiu? Ir kokie pavyzdžiai įkvepia mūsų požiūrį keisti?

Apie senėjimo tapatumą disertaciją apsigynusi sociologė dr. G. Rapolienė sako, jog senatvės samprata Lietuvoje yra ganėtinai neigiama dėl jaunystės bei jauno kūno kulto ir patirties, kaip tokios, nuvertinimo. Priežasčių yra ir daugiau, tačiau visuomenė retai kelia klausimus apie asmenines ir bendras nuostatas senatvės atžvilgiu.

„Viešojoje erdvėje labai trūksta savirefleksijos – kiek esame priešiški vyresniam amžiui? Ką darome, kad priešiškumas neprasprūstų ir kad jo neskatintumėme patys to nesuvokdami?“ – klausia dr. G. Rapolienė. Sąmoningumą, pasak jos, gilinti reikėtų tiek žiniasklaidos atstovams, tiek žmonėms, kurie dirba su vyresnio amžiaus asmenimis: „Dažnai vyresnio amžiaus žmonių nebegydo dėl senatvės, medikai liepia pasižiūrėti į veidrodį ir nebegydo. Bet juk ir senas žmogus gali būti sveikas. Liga nėra kažkoks savaime suprantamas priedas prie senatvės.“

Stereotipai apie senatvę, kaip rodo psichologų tyrimai, perimami labai jauname amžiuje – iki penkerių metų. „Nejudinami jie veši tol, kol patys nepasenstame, – sako dr. G. Rapolienė. – Kai esi vaikas, jaunas ar brandaus amžiaus, senatvė yra ne apie tave – nekyla nei poreikio gintis prieš stereotipus, nei kelti klausimo, kiek jie pagrįsti. Vieną dieną veidrodis ima įrodinėti, kad sensti. Žmogus patiria didelę dramą, nes visą gyvenimą manė, kad „sukriošėliai“ nieko nesugeba, net paeiti nemoka. Ir staiga jis ima matyti, kad pats ateina į šitą kategoriją. Galima tik įsivaizduoti, kokią vidinę ir socialinę įtampą kelia neigiamas požiūris į senatvę. Juk visuomenė, priešiška senėjimui, glūdi ir mumyse“.

Dėl žinių stokos, neigiamo požiūrio į senatvę didėja senų žmonių atskirtis. Pasak dr. G. Rapolienės, dėl to labai svarbūs įvairūs projektai, kurie skatintų kartų bendravimą ir bendradarbiavimą. „Tiesioginio kartų bendravimo ir bendradarbiavimo poreikis labai aiškiai  išskirtas Vakarų šalių ir taikomas socialinėje politikoje. Tokio bendravimo ir bendradarbiavimo pavyzdys yra projektas, kuriame paaugliai apmoko vyresnius žmones, kaip naudotis mobiliaisiais telefonais. Arba senelių namuose įsteigtas vaikų darželis. Čia yra panaudojami ištekliai – vaikams įdomu su vyresniais žmonėmis pabendrauti, o  vyresniesiems – atgaiva pabūti su mažais vaikais, pažaisti, paskaityti jiems pasaką“.

Vaizdo klipu apie senelių namus ir darželį Sietle Jungtinėse Amerikos Valstijose socialiniuose tinkluose dalijosi daug kas. Panašios įstaigos Lietuvoje kol kas nėra, tačiau iniciatyvų, vienijančių įvairaus amžiaus žmonių kartas, griaunančių stereotipus apie vyresnį amžių, skatinančių vyresnius žmones realizuoti save, tikrai atsiranda. Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2016 kviečia pažvelgti į keletą jų.

„Sidabrinė linija“: kone pusė žmonių nuo 65 metų gyvena vieni

Vilnietis Mindaugas – nemokamos socialinės draugystės ir bendravimo telefonu paslaugos „Sidabrinė linija“ savanoris. Sužinojęs apie šią iniciatyvą iš televizijos reklamos, kartu su žmona nutarė prisijungti. „Jaučiau, kad aplink tikrai yra labai daug vienišų pagyvenusių žmonių. Todėl norėjau kaip nors praskaidrinti jų gyvenimą“, – pasakoja Mindaugas. Dabar kiekvieną pirmadienio vakarą jis skambina savo „telefoniniam draugui“ – Juozui iš Marijampolės.

„Maniau, teks kantriai klausyti, kaip pagyvenęs žmogus „bėdavosis“. Bet buvo visai kitaip. Juozas pripažįsta, jog gyvena apgailėtinomis sąlygomis, tačiau sako su tuos susitaikęs, todėl bendrauja tikrai ne tam, kad „pasibėdavotų“. Jis – „prie elektronikos“, todėl dažnai išgirstu istorijų apie kuriozus, nutikusius konstruojant vieną ar kitą daiktą. Klausiu, koks gyvenimas buvo po karo, o jis domisi, kaip šiandien gyvena ir mąsto jauni žmonės.

Dar reikia paminėti, jog prieš kiekvieną pokalbį Juozas pasiskaito ką nors iš enciklopedijos ar žinyno. Tai, ką perskaito, visada jam sukelia klausimų, tada aptariam juos, pafilosofuojam“, – pasakoja Mindaugas. Pokalbiai su Juozu Mindaugą paskatino dažniau paskambinti ir savo močiutėms, kurios gyvena kituose Lietuvos miestuose. „Anksčiau paskambindavau, kada norėdavosi. Dabar skambinu kiekvieną sekmadienį. Man atrodo, reguliarus bendravimas išeina  į gera“, – džiaugiasi Mindaugas.

Šiaulietis Vytautas, kuriam per 80, „Sidabrinėje linijoje“ susirado net tris pokalbio drauges – visos jos panašaus amžiaus. „Kuo vyresnis žmogus, kuo daugiau jis turi patirties, tuo man įdomiau bendrauti. Tiesa, dvi iš jų gerokai pasiligojusios, bet bendrauti vis tiek smagu. Apie ką šnekame? Daugiausia prisimename senus laikus. Dabartis, vaikai, anūkai – antroje vietoje“, – juokiasi pašnekovas. Bendrauti su žmonėmis jis mėgęs visada.

Geografijos mokytoju visą gyvenimą dirbęs Juozas ypač vienišas pasijuto prieš dvejus metus, mirus žmonai. Kartu pora išgyveno 62 metus. „Suprantat,  kai vieną dieną to žmogaus nelieka, būna sunku“, – surimtėja jis.

 „Sidabrinę liniją“ įsteigusio Mariaus Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovė Kristina Čiuželienė sako, jog, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje kone pusė 65 ir vyresnio amžiaus žmonių gyvena vieniši. „Jie neturi kam pasakyti „labas rytas“ ar palinkėti „labos nakties“, su kuo išgerti puodelio arbatos, pasidalinti dienos džiaugsmais ar kartu išspręsti kylančias problemas. Tikime, kad mes kaip visuomenė tikrai galime ugdyti gyvenimo būdą ir mielai pasidalinti šiltu žodžiu ne tik su artimaisiais, bet ir su vienišais vyresnio amžiaus žmonėmis. Dėl to ir įkūrėme „Sidabrinę liniją“, – paaiškina K. Čiuželienė.

Per devynis mėnesius prie „Sidabrinės linijos“ prisijungė net 700 vyresnio amžiaus žmonės.  Kalbėtasi 1800 kartų, pokalbiai truko 800 valandų. Taigi ši paslauga labai populiari, bet, pasak fondo vadovės, „Sidabrinės linijos“ laukia dar daug iššūkių: reikia pritraukti daugiau žmonių, pasiekti atokiose vietose gyvenančius senolius, galiausiai užtikrinti, kad netrūktų lėšų. „Kitaip sakant, esame priklausomi nuo kiekvieno geros valios žmogaus“, – sako K. Čiuželienė.

Kristina ir Marius Čiuželiai, „Sidabrinės linijos“ įkūrėjai // Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Močiučių futbolo kritikai pakeitė nuomonę

Pernai Vilkaviškio rajone vykusio šeimos futbolo turnyro metu futbolo treneriui Martynui Karpavičiui gimė sumanymas. Stebėdamas, kaip žaidžia močiutės ir anūkai, jis susimąstė: kodėl gi nesurengus močiučių futbolo čempionato?

Nieko nelaukęs M. Karpavičius priėjo prie jų ir išsakė savo idėją. Vienos abejojo ir sunkiai pasidavė įkalbinėjimams, kitos lengvai ir besijuokdamos sutiko. „Tuomet paskambinau Lietuvos masinio futbolo asociacijai, rėmėjams. Kas aprangomis, kas prizais – visi entuziastingai sutiko paremti. Viską suorganizuoti užtruko gal dvi valandas“, – pasakoja M. Karpavičius.

 „Aišku, buvo ir kritikų. Jie ironizavo : „Negi pamelžusios karves dar eis futbolo žaisti?“Bet po čempionato jie atsiėmė savo žodžius“, – prisimena M. Karpavičius. Lietuvos futbolo federacija jo iniciatyvą pripažino geriausia 2016 metais.

Nors kritiškų žvilgsnių pastebėjusi ir čempionate žaidusi Ramutė Kartavičienė, ji teigia, jog geros emocijos nugalėjo. „Gal mums ir nepavyko labai gerai pasirodyti, juk visos žaidėme pirmą kartą gyvenime, bet laikėmės olimpinio principo , kad svarbiausia dalyvauti“, – pasakojo  žaidėja.

Ramutė, 29 metus išdirbusi policijoje,  šiuo metu vadovauja Lietuvos policijos veteranų asociacijos Marijampolės filialui. Kai paklausiau, kaip ją, niekada nežaidusią futbolo, įtikino suburti komandą, ji atsakė: „Manęs nereikėjo nei prašyti, nei maldauti – aš visada už naujas idėjas. Pati vadovaudama veteranų asociacijai įvedžiau visokių naujovių. Suprantu, kad baisu, kai nuolat jaudiniesi, ar pavyks, todėl man visada norisi paremti kitus, kai jie ką nors daro.“

Ramutė žinojo M. Karpavičių, nes jo treniruojamoje mergaičių komandoje žaidžia ne tik moters vaikaitė, bet ir kiti  šeimos nariai – ji visada stengdavosi ateiti į varžybas jų palaikyti. Bet štai sulaukė ir savo eilės išbėgti į aikštelę bei parodyti pavyzdį kitiems. Iniciatyvoje „Močiutės už futbolą“ Ramutė dalyvaus ir šiemet. Balandžio pabaigoje vyksiančiame antrajame močiučių futbolo čempionate dalyvaus net 9 komandos (pirmajame buvo 6). Prie čempionato prisidės ne tik Marijampolės ir Vilkaviškio, bet ir Kauno, Visagino komandos.

Martynas Karpavičius, močiučių futbolo komandos treneris //Nuotr. iš asmeninio archyvo

Choro „Varpas“ rekordai: dainuoja 57 metus

Pernai 60-metį minėjęs Lietuvos dailės muziejaus vyrų choras „Varpas“ savo koncertus jau suplanavęs toli į priekį.  Europos senosios muzikos meistrų, lietuvių ir pasaulio tautų liaudies dainas, klasikinės, sakralinės ir kitų žanrų muzikos kūrinius atliekantis dirigento profesoriaus Jurijaus Kalco vadovaujamas saviveiklinis kolektyvas dabar daugiausia koncertuoja Lietuvoje, bet praeityje yra pelnęs ne vieną apdovanojimą užsienyje. „Varpiečiai“ yra išmaišę ne tik Europą, bet ir Azijos, Pietų Amerikos šalis.

Šiuo metu chore dainuoja 34 žmonės, jo narių amžiaus vidurkis – 75 metai.

„Atrodo, kad „Varpą“ žino visi, net ir jaunimas. Prieš praėjusį koncertą bažnyčioje mums lipant ant scenos žmonės plojo atsistoję. Chorui tai – labai retas dalykas“, – pasakoja Alfredas Basevčius, choro tarybos prezidentas. Jis pats prie choro prisidėjo išėjęs į pensiją, tačiau nemažai choro narių čia dainuoja nuo jaunystės. Vyriausias „dainavimu“ choristas prisijungė net prieš 57 metus.

Choristai pasakoja palaidoję daugiau nei pusę kolektyvo narių. Kas jiems padėjo atlaikyti netektis ir išlikti kartu? „Manau, kad tradicija, atsidavimas muzikai ir kolektyvui“, – sako A. Basevčius. Pasak jo, visiems aišku – sėdėti užsidarius namie nėra smagu. Be to, visi choro dainininkai – aukštųjų mokyklų absolventai: inžinieriai, architektai, ekonomistai, gydytojai, geologai, mokslo darbuotojai. Choras jiems yra intelektualaus bendravimo ir dvasinio tobulėjimo erdvė, taip pat galimybė būti aktyviais, matomais visuomenės nariais.

„Daina padeda gyventi ilgai ir prasmingai“, – teigia A. Basevičius. Jis įsitikinęs, jog judėjimas ir gilus kvėpavimas prideda sveikatos. „Kaip kitaip paaiškinti tą reginį, kai Dainų šventės eisenos metu 80-metis dainuodamas nuėjo keturis kilometrus?“ – klausia choro „Varpas“ visuomeninis vadovas A. Basevičius.

Choras „Varpas“ su visais buvusiais ir dabartiniu meno vadovais ir dirigentais // Nuotr. iš jubiliejinio koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų 2016” dalis. Išrinkti labiausiai nusipelniusius kategorijoje  „Geriausias amžius – mano amžius“ žmones galite balsuodami internetu.

Kovo 29 d. iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose bus pagerbti asmenys, organizacijos ir iniciatyvos, kurios pernai labiausiai prisidėjo prie lygiateisiškumo sklaidos. Apdovanojimus kartu su Norvegijos Karalystės ambasada organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas. 

Agneta Skardžiuvienė

Lygių galimybių kontrolierė

Kontrolierės darbotvarkė        CV

E-skundas

Klauskite

 Sprendimų vykdymo stebėsena

D.U.K.

Atmintinė darbdaviams