lt
en
Naujienos

Kiek žiniasklaida pajėgi keisti mūsų visuomenę?

Autorė: Agnė Grinevičiūtė

„Savo darbe susiduriu su negatyviu požiūriu į žurnalisto profesiją – daugybei žmonių sunku pasitikėti fotografu, siejamu su žiniasklaida. Vis dar vyrauja požiūris, kad žiniasklaida yra „nupirkta“ ar politiškai paveikiama. Taip pat Lietuvoje nelengva kalbėti apie politines, geopolitines ir žmogaus teisių temas. Jei žurnalistas etiškai rašo apie LGBT ar pabėgėlius, atvykstančius į Europą, iš visuomenės sulaukia daug kritikos. Tačiau visuomet padrąsina tai, kad šalia kritikos jaučiu ir didelį palaikymą“, – prisipažįsta fotožurnalistas Artūras Morozovas, pernai tapęs Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų „Žiniasklaidos balso“ laureatu.

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentė Indrė Isokaitė-Valužė antrina, kad žurnalistų veikla neatsiejama nuo žmogaus teisių apsaugos, pareigos tarnauti visuomenės teisei žinoti, unikalios galimybės prisidėti prie visuomenės raidos, daryti įtaką žmogaus gyvenimui: „Realizuodami pamatinę žmogaus teisę – saviraiškos laisvę, teisę skleisti ir gauti informaciją, vykdydami misiją informuoti, šviesti, padėti, tarpininkauti, sudaryti erdvę dialogui, žurnalistai iš dalies formuoja terpę žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimui.“ Esminėmis žurnalistų veiklos sąlygomis, reikalavimais ir gairėmis teisininkė vadina atsakomybę, profesionalumą, nešališkumą, objektyvumą ir etiką.

Morozovas, paklaustas, ar, jo manymu, žiniasklaida turėtų prisidėti prie asmenų lygybės ir įvairovės visuomenėje skatinimo, žmogaus teisių gynimo, atsako, kad šiuo atveju žiniasklaidos atstovams nereikia daryti nieko išskirtinio – tiesiog nušviesti ir kalbėti įvairiomis socialinėmis temomis, tačiau tai daryti etiškai, laikantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso.

„Mano manymu, Lietuvoje žiniasklaida atrodo labai prastai – žurnalistų darbe ignoruojamas tiek profesinis etikos kodeksas, įstatymai, tiek paprasčiausia pagarba žmogui. Nors per dešimtmetį stebiu teigiamus pokyčius, tačiau žurnalistų bendruomenėje vis dar trūksta profesionalaus kalbėjimo apie tokias tragiškas temas kaip karas Ukrainoje, nusikaltimai Lietuvoje ar migrantų iš Sirijos krizė. Ir nors segamės ordinus už nuopelnus darbui, Lietuvoje didėja socialinė atskirtis, žmogaus teisių situacija gerėja gana lėtai, o žurnalisto įvaizdis vis dar negatyvus. Pirmasis pokyčių žingsnis galėtų būti teisinis tokių laidų kaip „Farai“, „TV Pagalba“, „24 valandos“ reguliavimas“, – vieną galimų sprendimo būdų įvardija socialiai jautrią fotografiją vystantis A. Morozovas.

Doc. I. Isokaitė-Valužė pabrėžia, kad ginti žmogaus teises ir plėtoti žmogaus teisių apsaugos standartus yra žurnalisto darbo sudėtinė dalis: „Šių dienų globaliame pasaulyje, kur daug susipriešinimo ir nepakantumo, populizmo ir galių bei priemonių daryti įtaką visuomenei, žurnalisto indėlis saugant žmogaus teises yra išskirtinė atsakomybė, galimybė ir iššūkis.“

Kalbinto Lietuvos fotografo nuotraukas yra spausdinę tokie leidiniai kaip „The Guardian“, „Der Spiegel“, „Newsweek“, „The Star“, „Boston Tribute“, „Paris Match“, „Dailymail“, „ScotichMail“, „Le Nouvel Observateur“ ir kiti. Ar užsienio leidiniuose lietuviui lengviau vystyti socialiai jautrias temas, laužyti stereotipus? A. Morozovas vienareikšmiškai tvirtina, kad nepalyginamai lengviau, nes Vakarų žiniasklaida turi labai stiprią ir seną socialinės fotografijos tradiciją: dirbant su minėtais užsienio šalių leidiniais išnyksta daugybė klausimų, juntamas didelis pasitikėjimas. „Tačiau galiu pasidžiaugti, kad šiandien Lietuvos žiniasklaidoje taip pat turiu pasitikėjimą. Jaučiu drąsių ir manimi tikinčių redaktorių palaikymą, net jei nušviečiu tikrai jautrias politines ar socialines temas“, – sako A. Morozovas. Rinkdamasis temą, istoriją jis vadovaujasi keliais esminiais kriterijais. Pirmasis – aktualumas: kiek ši tema bus aktuali šiandien ar rytoj? Antrasis – išskirtinumas: ar dar niekas apie tai nekalbėjo? Toliau eina istorijos socialinis jautrumas: ar tai svarbi tema pačiam fotografui ir visuomenei? Ne ką mažiau reikšmingas ir ekonominis aspektas: ar pavyks istoriją parduoti?

„Imantis aktualios, išskirtinės ir dar neatskleistos temos galima sulaukti sėkmės. Jeigu tema bus teisingai pateikta ir išviešinta, ji ves ir į pokyčius. Tačiau pradėdamas gilintis į vieną ar kitą istoriją retai mąstau apie požiūrio, stereotipų pokyčius. Tiesiog etiškai dirbu prie mane dominančios temos“, – savo darbo principą atskleidžia fotožurnalistas.

Jis apgailestauja, kad Lietuvoje nutrūkusi socialinės fotografijos tradicija. Neturime fotografų, nuosekliai dirbančių prie ilgalaikių ciklų socialinėmis temomis. Be to, pas mus fotografija vis dar vertinama kaip priedas prie teksto – parduoti tik fotopasakojimą tampa beveik neįmanoma, jeigu jo nelydi tekstas.

„Tikiu, kad Lietuvoje turime daug empatiškų ir profesionalių žurnalistų. Tačiau tiems populiariausiems mūsų žiniasklaidos „veidams“ tikrai reikėtų pasisemti daugiau profesinių žinių, išmokti etikos kodeksą, atsikratyti stereotipų, o savo kalbose – tam tikrų epitetų“, – reziumuoja A.  Morozovas.

Šiemet į „Žiniasklaidos balso“ nominaciją pretenduoja 15min žurnalistė Kristina Aksamitaitė už lygybės ir įvairovės idėjų skatinimą rašant lyčių lygybės, romų integracijos, smurto prieš moteris mažinimo ir kitomis žmogaus teisių temomis, VU žurnalistikos trečiakursė Daumantė Baranauskaitė už kokybišką ir faktais grįstą informaciją romų integracijos klausimais žmogaus teisių portale manoteises.lt, už supratingumo ir pagarbos puoselėjimą romų tautybės žmonėms ir laidų vedėja, tekstų autorė Beata Tiškevič už atsidavimą, rūpestį ir jautrumą socialinės nelygybės, ypač moterų teisių, klausimams, pasisakymus už lygybę ir įvairovę socialiniuose tinkluose, radijo laidose ir televizijoje.

Kristinai Aksamitaitei rašyti žmogaus teisių temomis pirmiausia įdomu pačiai, o 15min redakcijoje turinti visišką kūrybinę laisvę rinktis, ką ištransliuoti skaitytojams. „Tikiu temomis, kurias parengiu. Tiesa, ne visada jomis tiki mūsų skaitytojai – paspaudimų ant mano tekstų lyčių lygybės, romų integracijos klausimais nėra daug. Bet dirbu ne dėl „klikų“. Tiesiog tikiu, kad žiniasklaida turi atlikti šviečiamąją ir vertybinę funkciją. Tikiu, kad galiu prisidėti prie visuomenės suvokimo žmogaus teisių klausimais. Bent menka dalimi“, – kalba žurnalistė.

Pasak jos, nuo smurto artimoje aplinkoje kenčia ne tik moterys, yra ir vyrai, bet šie tyli, nes jiems gėda apie tai kalbėti. „Įrodyta, kad visuomenėse, kuriose lyčių lygybės yra daugiau, smurto, skyrybų, savižudybių skaičius mažesnis. Manau, kad kiekviena per pašnekovus ištransliuota žinutė gali prisidėti prie tam tikro suvokimo formavimo. Taip, viena publikacija galbūt nieko nepakeis, o šimtai, tūkstančiai galbūt paliks bent menką pėdsaką skaitytojo sąmonėje?“ – retoriškai klausia K. Aksamitaitė.

Kristina Aksamitaitė // Nuotr. Gedmanto Kropio 

Rašyti romų integracijos klausimais D. Baranauskaitę pirmiausia motyvuoja tai, kad ši grupė vis dar dažnai vaizduojama neigiamame kontekste, o tokia tendencija žiniasklaidoje nesikeičia jau daug metų. „Natūraliai norisi parodyti kitą pusę, kuri domina mane pačią. Kai prieš dvejus metus susipažinau su vaikų dienos centro „Padėk pritapti“, kuriame lankosi ir romų vaikai, veikla, galėjau pamatyti integracijos problemas savo akimis. Su tuometine portalo manoteises.lt redaktore, žurnaliste Jūrate Juškaite Kirtimuose aplankėme kelias šeimas. Jūratė, važiuodama rinkti medžiagos tekstui, vieną, antrą kartą pasiėmė ir mane. Taip romų gyvenimą pamačiau iš dar arčiau. Tačiau noras rašyti apie šią bendruomenę atsirado ne iš karto, turėjo praeiti laiko, nes iš pradžių skurdžios buities vaizdai sukėlė daug emocijų...“ – prisimena VU studentė.

Daumantė Baranauskaitė // Nuotr. Kamilės Knystautaitės

Beata Tiškevič smalsumą kelia nuslepiamos, smerkiamos ar demonizuojamos temos, tad jai įdomu atrasti atsakymus, kodėl tam tikros temos, istorijos lieka visuomenės supratimo pakrašty: rašydama apie tai pristato nepopuliarų požiūrį, nutylėtus jausmus didelei auditorijai, taip temą įtvirtindama kaip vertą dėmesio ir pagarbos: „Anksčiau man buvo įdomesnės nuomonės, dabar dėmesį telkiu į žmonių istorijas – nuomonės kinta, o istorijos lieka. Kiekvienas žmogus su savimi nešasi paslaptis, kurios slegia. Dalinimasis istorijomis, paslaptimis turi terapinį, išlaisvinamąjį poveikį ne tik pasakojančiajam, bet ir besiklausantiesiems. Myliu mūsų visuomenę, džiaugiuosi, kaip sparčiai ji keičiasi, vis dažniau ji nebesmerkia, o diskutuoja, mūsų pokalbiai, mintys tampa atviresnės ir turtingesnės. Džiaugiuosi galėdama būti to dalimi. Tikiu, kad visuomenėje, kur kiekvienas turi teisę būti pagarbiai išklausytas, jo istorija turi teisę būti, o jo gyvenimo kelias yra gerbiamas, kiekvienam iš mūsų geriau bei sveikiau gyventi. Vieną dieną visi išeisime iš šio pasaulio. Noriu po savęs palikti šviesos ruožą. Tam ir veikiu.“

Beata Tiškevič // Nuotr. Linos Juškės

  

Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų 2016 dalis. Išrinkti labiausiai nusipelniusius „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimo galite BALSUODAMI INTERNETU.

Kovo 29 d. iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose bus pagerbti asmenys, organizacijos ir iniciatyvos, kurios pernai labiausiai prisidėjo prie lygiateisiškumo sklaidos. Apdovanojimus kartu su Norvegijos Karalystės ambasada organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba bei Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas.

Agneta Skardžiuvienė

Lygių galimybių kontrolierė

Kontrolierės darbotvarkė        CV

E-skundas

Klauskite

 Sprendimų vykdymo stebėsena

D.U.K.

Atmintinė darbdaviams